May 15 2009

Pusryčiai

Category: Pezalaimop @ 23.47

Ryte važiuojant link saulėtekio pasiimti darbelį, per perėją pastebėjau einant būrelį moksleivių su čipsų pakeliais ir pepsikolos can’ais rankose. Ech, jei ir toliau bus taip pusryčiaujama nežinau ar toli benueisim.


May 15 2009

Kaip moterys galvoja

Category: Pezalaimop @ 23.43

Užvakar sužinojau įdomų dalyką apie moteris, jų mąstymą, ir tauškėjimą. Pasirodo moterys daug kalba, nes jos dažnokai nežino ką jos nori pasakyti tuo klausimu, arba apskritai neturi nuomonės kažkokiu klausimu, todėl jos šnekėdamos atranda ir “išriša” ką jos iš tiesų galvoja tuo klausimu. Aišku būna gi ir taip, kad jos iš anksto žino ką nori pasakyti. Taigi išeina, kad moterys kalbėdamos galvoja, t.y. jos garsiai mąsto, ir tuomet prieina kažkokių išvadų. Bet labiausiai mane visada stebina moterų gebėjimas bendrauti tarpusavy. Tarkim bendrauja dvi draugės, abi šneka beveik vienu metu, arba pertraukinėja viena kitą, ir klausant iš šalies niekaip neina suprasti ką jos šneka, arba susekti temą. O pasirodo jos kuo puikiausiai susišneka. 🙂 Ech, keisti padarai tos moterys 😉 Teisingai sako vienas draugas “Jų nereikia suprasti, jas reikia mylėti” 🙂


May 15 2009

Duok

Category: Pezalai,Santykių peripetijosmop @ 23.28

Šiandien per pietus diskutuojant priėjau įdomios išvados. Viena iš hipotezių kodėl šiuolaikiniams žmonėms sunku išlaikyti darnius santykius tarpusavy. Esminė problema manau yra tame, kad žmonės per savo nesveiką skubėjimą visur ir visose srityse skuba ir santykiuose. Antras dalykas primityviai tariant: moterims reikia pažadų, vyrams reikia kažko konkretaus, apčiuopiamo. Taigi moterys jaučiasi laimingos kai vyrai joms pradeda ką nors žadėti, arba bent jau sudaro įspūdį, kad moteris gali sulaukti kažko iš vyro (ir dar daugelis dalykų kurių reikia būtent tai moteriai iš vyro). Vyrai jaučiasi laimingi kai moteris leidžia jam jaustis vyru, sutampa jos interesai, patinka panašios laisvalaikio veiklos (tai gali labai skirtis priklausomai nuo abiejų). Ir ką mes gauname, lyg ir viskas idealu. Abu gauna tai ko kiekvienam reikia iš santykių, tokiu būdu užpildydami tas vidinės harmonijos skyles. Taigi, kad abu būtų laimingi abu privalo kažką duoti vienas kitam. Idealiausia be abejo kai tai vyksta besąlygiškai. Nes turėdamas savyje meilės tiek, kad galėtum ja dalintis su kitu besąlygiškai, tau nebereikia iš kito ko nors reikalauti. Štai čia ir prieinam tą “bet”, kuris atsirado per tą skubėjimą visur, apie kurį minėjau prieš tai. Norim viską gauti čia ir dabar, ir todėl vietoj to, kad brandintume savyje tą besąlygišką meilę kurią po to dalindami kitam būtume laimingi vien nuo to, mes pradedam norėti, ir ne tik norėti, bet ir imti, bei reikalauti iš kito tos meilės. Kurios neturime subrandinę savyje. Tokiu būdu mes bandom užpildyti tas skyles savyje kuo greičiau (juk pripratom gauti paruoštą maistą per 3min., gauti muziką/filmus/knygas internetu didesniu greičiu nei spėjam apdoroti, pripratom viską gauti čia ir dabar). Tokiu būdu mes reikalaujam to dėmesio/meilės/rūpesčio (nesvarbu kaip pavadinsim tai ko mums trūksta savyje), mes netgi aukojamės dėl kito, kad gauti nors trupinėlį to jausmo. Galiausiai mes tampam priklausomi nuo to žmogaus kuris mums gali tai suteikti. Nes mes nesubrandinome tos meilės savyje. Kurios užtektų mums patiems, ir kuria norėtųsi dalintis su kitu, ir būti laimingu vien nuo to. Pateiksiu labai gerą pavyzdį perskaitytą Don Miguel Ruiz knygoje “Menas mylėti”, kuris dalinai atspindį mano aukščiau išdėstytą nuomonę:

Įsivaizduokite, kad namuose turite stebuklingą virtuvę. Savo virtuvėje galite gauti maisto iš bet kurio pasaulio krašto – kiek tik norite ir kokio širdis geidžia. Niekada netenka rūpintis, ką valgyti – ko panorėsite, bus patiekta ant stalo. Esate labai dosnus, besąlygiškai dalijate maistą kitiems, nesitikėdamas už tai jokio atlygio. Kas beužsuktų, pamaitinate jausdamas malonumą, kad galite dalytis, jūsų namai visada pilni žmonių, užsukusių pasivaišinti jūsų stebuklingoje virtuvėje.

Vieną dieną kažkas pasibeldžia į duris, jas atidaręs išvystate žmogų su pica rankose. Jis taria jums: “Tik pažvel į šią picą. Duosiu ją tau, jeigu leisi man valdyti savo gyvenimą, jeigu darysi taip, kaip aš panorėsiu. Tau niekada neteks badauti, nes kasdien atnešiu picos. Tik turėsi būti man geras.

Kaip pasielgsite? Savo virtuvėje galite gauti tokios pat picos, netgi dar skanesnės. O šis žmogus siūlo jums maisto, mainais prašydamas jam paklusti, vykdyti jo norus. Juk nusijuoksite ir paaiškinsite jam: “Ne, ačiū! Man tavo maisto nereikia, nes savo turiu ligi valiai. Gali užeiti ir valgyti kiek panorėjęs – už tai nieko neprivalai daryti. Tik nesitikėk, kad darysiu tai, ką liepsi. Niekas nesugundys manęs maistu.”

O dabar įsivaizduokite priešingą situaciją. Jau kelias savaites esate alkanas. Mirštate iš bado, o kišenėje švilpia vėjai ir jūs neturite už ką nusipirkti maisto. Pasirodo žmogus su pica ir pasiūlo: “Aš turiu maisto. Galėsi pasisotinti, tik turėsi daryti, ką liepsiu.” Esate peralkęs, užuodžiate maistą. Ryžtatės jį paimti ir daryti viską, ką tas žmogus lieps. Jums valgant atėjūnas sako: “Jeigu nori daugiau – gausi, tik turėsi ir toliau daryti tai, ko aš panorėsiu.”

Šiandien jūs turite ko valgyti, bet rytoj galite nebeturėti, todėl už maistą sutinkate padaryti bet ką. Kęsdamas badą dėl maisto galite tapti vergu. Po kurio laiko jus apninka abejonės. “Kaip aš gyvensiu be picos? Jos negaudamas neištversiu. O jeigu mano partneris nuspręs ją atiduoti kam nors kitam – ją, mano picą?”

Dabar picą pakeiskime meile. Jūsų širdis jos kupina. Mylite save ir visą pasaulį. Mylite taip, kad kitų meilės jums nereikia. Dalijate ją besąlygiškai, nekeldamas niekam jokių sąlygų. Meilėje jūs – turtuolis. Ir štai sulaukiate pasiūlymo: “Galėsiu mylėti tave, jei darysi tai, ko aš norėsiu.”

Kaip elgsitės, kai jūsų širdis kupina meilės? Nusijuokęs tarsite: “Ačiū, bet tavo meilės man nereikia. Turiu jos savo širdyje netgi daugiau nei tu, ji dar gražesnė už tavąją, ir daliju ją nieko neprašydamas mainais.”

Tačiau kas nutiks, jeigu ilgitės meilės, jei širdis tuščia, o kažkas jus vilioja: “Nori trupučio meilės? Aš mylėsiu tave, tik turi pildyti mano norus.” Kankinamas meilės troškulio tokiom vilionėms neatsispirsite ir sutiksite daryti bet ką. Poreikis gali būti toks stiprus, kad už trupinėlį dėmesio atiduosite visą savo sielą.

Taigi manau, sėkmingesni santykiai būtų jei taip neskubėtume. Dažnokai pradėjęs santykius tolindavau seksą santykių pradžioje (jei mergina norėdavo jo anksčiau nei aš), kad negauti visko iš karto, ir galiausiai neturėti ko siekti. Štai berašydamas suvokiau dar vieną dalyką. Vyras visada turi turėti tikslą santykiuose. Kažko siekti, na bent jau man taip yra, jei nebematau jokių tikslų, nebematau ko siekti santykiuose, man jie pasidaro nebeįdomūs. Labai gerai, kai yra kažkokių bendrų ateities tikslų. Tada atsiranda papildoma motyvacija ne vien siekti to tikslo, bet ir daryti tai kartu. Galų gale juk kartu galima pasiekti daugiau (tuo atveju kai žmonės papildo vienas kitą). Na o grįžtant prie neskubėjimo, tai neskubant ta meilė tik auga, ir norisi po truputį vis daugiau atidengti kortas, nei iš karto drėbti ant stalo visus kozyrius ir tipo va, viskas aišku, viską žinom vienas apie kitą – būkim laimingi. 🙂 Na tai vėl gi labai subjektyvu, yra juk ir išimtinių porų, kurioms negalioja šitos taisyklės. Bet išimtys savaime suprantamas dalykas bet kuriame dalyke. Taigi vietoj to, kad užkamšytume to maisto trukumą picomis, geriau auginkime savyje tą virtuvę, kad nereikėtų priklausyti kitiems. Juk kaip gerai nepriklausyti niekam, visiškai.


May 15 2009

Vyrai iš Marso. Moterys iš Veneros

Category: Santykių peripetijosmop @ 18.25

Noriu pacituoti vieną straipsnį, kuriame santykius tarp vyrų ir moterų aprašo Olegas Lapinas, gydytojas psichoterapeutas.

Tvirtinti, kad vyrai kilę iš Marso, o moterys – iš Veneros, ne pats geriausias metas. Taip tik nubrėžiame ribą tarp skirtingų lyčių atstovų, o dėl to brūkšnio ir prasideda Marso bei Veneros karas.

Jeigu norite karo, galite ir toliau ieškoti vyrų ir moterų skirtumų, tai dažnai daroma interneto svetainėse, įvairiuose žurnaluose. Moterims skirti žurnalai pilni straipsnių “Tas gašlus gyvūnas vyras”, o vyrų spauda moterį traktuoja tik kaip sekso žaisliuką. Esą tikra moteris – tai “olialia” mergaitė, ir gyvena ji nuo 18 iki 30 metų. Paskui gyvenimas baigiasi. Vyrams leidžiama egzistuoti nuo 30 iki 60 metų. Būtent tuo metu jie įgyja solidžią išvaizdą, persikelia į Seimą, tampa generaliniais direktoriais. Taigi sąvokos “vyras” ir “moterys” šiuo metu labai siauros ir priderintos prie tam tikro įvaizdžio.

Kai sukuriama priešprieša, abiejų lyčių atstovai pradeda ginkluotis. Vyrai ginkluojasi šaunuolio išvaizda, moteris būtinai turi būti liekna, seksuali, nepriklausoma. Apsiginklavus atsiranda nepasitikėjimas, nes priešu juk negali pasitikėti. Nuo priešo galima pasislėpti už laikraščio, visą vakarą sėdėti prie kompiuterio, kol jis užmigs, galima išvažiuoti į kursus – tada priešas tavęs nepasieks.

Norint, kad abi pusės nusiginkluotų, reikia suprasti, jog šalia yra tiesiog moteris ir vyras, be visų tų sukurtų atributų. Jeigu mes atsistojame ant žemės, laikomės nuomonės, kad moteris gali būti nepasidažiusi ar apkūni. Revoliucinis žingsnis taip pat būtų pasakyti, kad jeigu vyras neturi pinigų, jis vis tiek yra vyras. Tada semantinis žodžių “vyrų” ir “moteris” laukas prasiplečia.

Antra nusileidimo ant žemės dalis – suprasti, kad mūsų gyvenimas prasidėjo nuo Adomo ir Ievos, ir baigsis su paskutiniais žmonėmis Žemėje. Juk gyvename ne tik savo, bet ir giminės gyvenimą. Būtent taip į gyvenimą žvelgė mūsų protėviai. Jie nelaikė savęs individais, kurie per tam tikrą laiką turi sukurti viską, kas tik įmanoma. Mes negalime visko padaryti taip puikiai, kaip dažnai iš savęs tikimės.

Trečia nusileidimo ant žemės dalis – praplėsti supratimą, kaip galima pakeisti vyro ir moters santykius. Pavyzdžiui, seksualiniame gyvenime. Mums kartais atrodo, kad jeigu moteris nepajuto orgazmo, tai yra visiškas krachas. Negalima vertinti santykių pagal jų baigtį. Tai tas pats, kaip vertinti filmą pagal užrašą “filmo pabaiga”. Filmas skirtas mėgautis, tai ir tarpusavio santykiais galima išmokti mėgautis.

Galima mėgautis net konfliktu. Dažnai nukeliaujame iki to, kad tarp vyro ir žmonos nelieka jokių santykių. O konfliktai, kad ir kaip būtų, vis dėlto yra santykiai. Juk žiūrime vienas į kitą, sekame pašnekovą, kada gi jis nustos kalbėti, kad švysteltume pritrenkiantį argumentą. Būten tuo momentu ir atsinaujina ryšys su žmogumi. Tačiau mūsų krašte gajus požiūris, kad konfliktuoti yra labai blogai. Žmonės kalba: “Mes gražiai sugyvenome, niekada nesipykome.”

Bet šiais laikais sunku nesusipykti, ypač kai susituokia skirtingų kultūrų žmonės, pavyzdžiui, lietuvis ir rusė. Rusė niekada nesupras, ką reiškia paslaptingas lietuvio tylėjimas. Ji žino, kad kai rusas vyras tyli, tai greičiausiai sudegė visas jo turtas, ir jis, bandydamas išgerti šeštą butelį, medituoja. Bet vis dėlto labai nuoširdžiai, su visais epitetais atsako į klausimus, kas sudegino ir kodėl. O lietuvis vyras tyli. Ir to nepakeisi.

Taigi būtini trys dalykai: iš kovos pereiti į taiką, iš individualizmo – į istorinį tęstinumą, iš baimės konfliktuoti – į pasimėgavimą. Būtent čia aš ir matau kelią iš Marso, Veneros ir kitų planetų į mūsų gimtąją Žemę.

Nematau prasmės kažką komentuoti, nes tikrai daug kur pataikyta.