May 15 2009

Duok

Category: Pezalai,Santykių peripetijosmop @ 23.28

Šiandien per pietus diskutuojant priėjau įdomios išvados. Viena iš hipotezių kodėl šiuolaikiniams žmonėms sunku išlaikyti darnius santykius tarpusavy. Esminė problema manau yra tame, kad žmonės per savo nesveiką skubėjimą visur ir visose srityse skuba ir santykiuose. Antras dalykas primityviai tariant: moterims reikia pažadų, vyrams reikia kažko konkretaus, apčiuopiamo. Taigi moterys jaučiasi laimingos kai vyrai joms pradeda ką nors žadėti, arba bent jau sudaro įspūdį, kad moteris gali sulaukti kažko iš vyro (ir dar daugelis dalykų kurių reikia būtent tai moteriai iš vyro). Vyrai jaučiasi laimingi kai moteris leidžia jam jaustis vyru, sutampa jos interesai, patinka panašios laisvalaikio veiklos (tai gali labai skirtis priklausomai nuo abiejų). Ir ką mes gauname, lyg ir viskas idealu. Abu gauna tai ko kiekvienam reikia iš santykių, tokiu būdu užpildydami tas vidinės harmonijos skyles. Taigi, kad abu būtų laimingi abu privalo kažką duoti vienas kitam. Idealiausia be abejo kai tai vyksta besąlygiškai. Nes turėdamas savyje meilės tiek, kad galėtum ja dalintis su kitu besąlygiškai, tau nebereikia iš kito ko nors reikalauti. Štai čia ir prieinam tą “bet”, kuris atsirado per tą skubėjimą visur, apie kurį minėjau prieš tai. Norim viską gauti čia ir dabar, ir todėl vietoj to, kad brandintume savyje tą besąlygišką meilę kurią po to dalindami kitam būtume laimingi vien nuo to, mes pradedam norėti, ir ne tik norėti, bet ir imti, bei reikalauti iš kito tos meilės. Kurios neturime subrandinę savyje. Tokiu būdu mes bandom užpildyti tas skyles savyje kuo greičiau (juk pripratom gauti paruoštą maistą per 3min., gauti muziką/filmus/knygas internetu didesniu greičiu nei spėjam apdoroti, pripratom viską gauti čia ir dabar). Tokiu būdu mes reikalaujam to dėmesio/meilės/rūpesčio (nesvarbu kaip pavadinsim tai ko mums trūksta savyje), mes netgi aukojamės dėl kito, kad gauti nors trupinėlį to jausmo. Galiausiai mes tampam priklausomi nuo to žmogaus kuris mums gali tai suteikti. Nes mes nesubrandinome tos meilės savyje. Kurios užtektų mums patiems, ir kuria norėtųsi dalintis su kitu, ir būti laimingu vien nuo to. Pateiksiu labai gerą pavyzdį perskaitytą Don Miguel Ruiz knygoje “Menas mylėti”, kuris dalinai atspindį mano aukščiau išdėstytą nuomonę:

Įsivaizduokite, kad namuose turite stebuklingą virtuvę. Savo virtuvėje galite gauti maisto iš bet kurio pasaulio krašto – kiek tik norite ir kokio širdis geidžia. Niekada netenka rūpintis, ką valgyti – ko panorėsite, bus patiekta ant stalo. Esate labai dosnus, besąlygiškai dalijate maistą kitiems, nesitikėdamas už tai jokio atlygio. Kas beužsuktų, pamaitinate jausdamas malonumą, kad galite dalytis, jūsų namai visada pilni žmonių, užsukusių pasivaišinti jūsų stebuklingoje virtuvėje.

Vieną dieną kažkas pasibeldžia į duris, jas atidaręs išvystate žmogų su pica rankose. Jis taria jums: “Tik pažvel į šią picą. Duosiu ją tau, jeigu leisi man valdyti savo gyvenimą, jeigu darysi taip, kaip aš panorėsiu. Tau niekada neteks badauti, nes kasdien atnešiu picos. Tik turėsi būti man geras.

Kaip pasielgsite? Savo virtuvėje galite gauti tokios pat picos, netgi dar skanesnės. O šis žmogus siūlo jums maisto, mainais prašydamas jam paklusti, vykdyti jo norus. Juk nusijuoksite ir paaiškinsite jam: “Ne, ačiū! Man tavo maisto nereikia, nes savo turiu ligi valiai. Gali užeiti ir valgyti kiek panorėjęs – už tai nieko neprivalai daryti. Tik nesitikėk, kad darysiu tai, ką liepsi. Niekas nesugundys manęs maistu.”

O dabar įsivaizduokite priešingą situaciją. Jau kelias savaites esate alkanas. Mirštate iš bado, o kišenėje švilpia vėjai ir jūs neturite už ką nusipirkti maisto. Pasirodo žmogus su pica ir pasiūlo: “Aš turiu maisto. Galėsi pasisotinti, tik turėsi daryti, ką liepsiu.” Esate peralkęs, užuodžiate maistą. Ryžtatės jį paimti ir daryti viską, ką tas žmogus lieps. Jums valgant atėjūnas sako: “Jeigu nori daugiau – gausi, tik turėsi ir toliau daryti tai, ko aš panorėsiu.”

Šiandien jūs turite ko valgyti, bet rytoj galite nebeturėti, todėl už maistą sutinkate padaryti bet ką. Kęsdamas badą dėl maisto galite tapti vergu. Po kurio laiko jus apninka abejonės. “Kaip aš gyvensiu be picos? Jos negaudamas neištversiu. O jeigu mano partneris nuspręs ją atiduoti kam nors kitam – ją, mano picą?”

Dabar picą pakeiskime meile. Jūsų širdis jos kupina. Mylite save ir visą pasaulį. Mylite taip, kad kitų meilės jums nereikia. Dalijate ją besąlygiškai, nekeldamas niekam jokių sąlygų. Meilėje jūs – turtuolis. Ir štai sulaukiate pasiūlymo: “Galėsiu mylėti tave, jei darysi tai, ko aš norėsiu.”

Kaip elgsitės, kai jūsų širdis kupina meilės? Nusijuokęs tarsite: “Ačiū, bet tavo meilės man nereikia. Turiu jos savo širdyje netgi daugiau nei tu, ji dar gražesnė už tavąją, ir daliju ją nieko neprašydamas mainais.”

Tačiau kas nutiks, jeigu ilgitės meilės, jei širdis tuščia, o kažkas jus vilioja: “Nori trupučio meilės? Aš mylėsiu tave, tik turi pildyti mano norus.” Kankinamas meilės troškulio tokiom vilionėms neatsispirsite ir sutiksite daryti bet ką. Poreikis gali būti toks stiprus, kad už trupinėlį dėmesio atiduosite visą savo sielą.

Taigi manau, sėkmingesni santykiai būtų jei taip neskubėtume. Dažnokai pradėjęs santykius tolindavau seksą santykių pradžioje (jei mergina norėdavo jo anksčiau nei aš), kad negauti visko iš karto, ir galiausiai neturėti ko siekti. Štai berašydamas suvokiau dar vieną dalyką. Vyras visada turi turėti tikslą santykiuose. Kažko siekti, na bent jau man taip yra, jei nebematau jokių tikslų, nebematau ko siekti santykiuose, man jie pasidaro nebeįdomūs. Labai gerai, kai yra kažkokių bendrų ateities tikslų. Tada atsiranda papildoma motyvacija ne vien siekti to tikslo, bet ir daryti tai kartu. Galų gale juk kartu galima pasiekti daugiau (tuo atveju kai žmonės papildo vienas kitą). Na o grįžtant prie neskubėjimo, tai neskubant ta meilė tik auga, ir norisi po truputį vis daugiau atidengti kortas, nei iš karto drėbti ant stalo visus kozyrius ir tipo va, viskas aišku, viską žinom vienas apie kitą – būkim laimingi. 🙂 Na tai vėl gi labai subjektyvu, yra juk ir išimtinių porų, kurioms negalioja šitos taisyklės. Bet išimtys savaime suprantamas dalykas bet kuriame dalyke. Taigi vietoj to, kad užkamšytume to maisto trukumą picomis, geriau auginkime savyje tą virtuvę, kad nereikėtų priklausyti kitiems. Juk kaip gerai nepriklausyti niekam, visiškai.

Buk socialus, pasidalink!
Patiko? Prenumeruok RSS!

5 Responses to “Duok”

  1. ruvi says:

    Labai įdomu. Puikiai rašote 🙂 .
    Besąlygiška meilė mūsų vartotojiškoje visuomenėje sunkiai suvokiamas reiškinys. Kolkas.. Tikiu, kad viskas į gera.
    Ir labai gerai pabrėžėt tą nuolatinį bėgimą ir skubėjimą (kur?), per kurį nukenčia visas gyvenimas, nes gyvename autopilotu..
    D.M.Ruiz skaičiau tik “Keturias toltekų išmintys” – labai gera knyga. Reiks pasieškoti ir jūsų nurodytos 🙂 .

  2. mop says:

    Ačiū 😉 Jei nerasi galima būtų apsikeisti. Dėl meilės tai tikrai sunkiai suvokiamas reiškinys, bet vis dar kartais pamatau žmonių kurie myli besąlygiškai ir atiduoda save vienas kitam. Ne veltui šiuo metu visuomenėje taip populiaru būti vienišam individualistui. Manau taip yra ne dėl pačių žmonių noro, o dėl aplinkybių, kad visi aplink tik vartotojai (nesvarbu ko). Dėl bėgimo nugirdau vieną labai gerą frazę “gyveni ar planuoji gyvenimą”. Taigi bėgam, lekiam su mintim “tuoj va dar truputį padirbėsiu, o tada tai jau gyvensiu”. Taip ir arsi su tokiu požiūriu visą gyvenimą nieko neturėdamas ir vis laukdamas progos “pradėti gyventi”. Juk gyvenimas yra čia ir dabar. Viskas kas vyksta su tavimi, vyksta pirmą ir paskutinį kartą, imk iš viso to viską ką gali, o ne lauk prie sienos kol tave pakvies šokti, nes taip ir prastovėsi visą gyvenimą planuodamas ir kurdamas strategijas. 🙂

  3. ruvi says:

    Būtent – suvokus tą sąvoką “čia ir dabar”, smarkiai keičiasi gyvenimas.
    Dabar gi būna dažnai taip: žmonės medituoja, kad pasiektų tą būseną “čia ir dabar”, pabūna joje kelias ar keliasdešimt minučių ir vėl lekia į autopiloto rėžimą.. Kiti ir to nedaro..
    Kaip sakė man vienas Mokytojas: “Sąmoningo žmogaus gyvenimas – vientisa meditacija”.. Kol aš tai supratau..
    Ir gaunasi, kaip rašai (pereinam į “tu” ? 🙂 ) – gyvename norų būsenoje ir laukiam progų “pradėti gyvenimą”..

  4. mop says:

    O jis vis neprasideda ir neprasideda, nes norai vis auga ir auga 🙂 O galiausiai baigiasi ir tu supranti (arba ne), kad tiek daug galėjai dar padaryti, bet nedarei nes kažko laukei. Man anksčiau dažnokai būdavo tas jausmas, lyg kažko lauki, lyg kažkas turi įvykti ir tada viskas bus kitaip, ir tada viskas prasidės. Dabar gi jau rečiau jis aplanko, nes suprantu, kad visa tai kas vyksta ne preparty, o pats party 🙂 Ir tik tu pats darai viską, kad jis būtų nusisekęs arba ne 🙂

  5. sex shop says:

    Jo.. jaunystė kvailystė.. kiek daug skyrybų ir sąntykių.. o atda ateina tas amžius, kada abejoji jog esi su tinkamu žmogum, bet kito ieškoti nedrąsu.. o jei nerasi…

Palik komentarą