Jun 08 2009

La Illaha Illa Allah

Category: Pezalaimop @ 14.50

Ketvirtadienį ieškojau sau melodijos mobiliakui, nes kažkaip pabodo visas tas popsas. Norėjosi kažko kitokio, ir netyčia užtaikiau beieškodamas susijusių su arabiškais motyvais melodijų ant iškarpos iš šitos dainos:

Nuostabi daina. Kai pasigyriau draugei kuri prijaučianti visokiems religiniams burtams, ji man pasiūlė sudalyvauti zikre. Kas yra zikras žiūrim – čia. Kažkaip manęs ta masinė psichozė nesudomino, ir kol kas bent jau nežadu ten tikrai eiti. Tada kalbėjom apie hakim masažą t.y. dervišų masažas, o dervišai yra sufijų mistikai. Na tai vat ir guglinam kas yra sufizmas. 🙂 Na ir štai ką randam:

Žodžiu dar vienas fanatiškas tikėjimas, kad turi pašvęsti savo gyvenimą ieškojimui kažko nekonkretaus. Netinka. Žiūrim ką dar gero siūlo sufizmas. 🙂 O štai čia jau įdomiau:

Sufijai bandė nurodyti žmonėms tiesioginį kelią link Dievo, kuriame nedalyvautų jokie tarpininkai, t.y. šventikai

Nes jau ko ko negaliu pakęsti tai tų apsišaukėlių kurie dedasi tarpininkais tarp tavęs ir Dievo. Apskritai po dokumentinio filmo apie kosmosą, mūsų galaktiką, kitas galaktikas, pulsarus, juodasias skyles ir pan. sugalvojau, kad Dieva tai yra ta tamsioji materija kurioje apstu visatoje, ir ji čia viską organizuoja ir reguliuoja 🙂 Vykdo žvaigždžių atsiradimo, išnykimo ir panašiomis problemomis, tuo pačiu valdydama ir mus. Arba ne, tiesiog kai kurie sugeba su ja kontaktuoti ir ko tai nėra įrodyta moksliškai atrodo mistiška ir ezoteriška. Ok, grįžtam prie sufizmo.

Vienas iš sufizmo išminčių buvo Lao Dzi. Labai jau kinietiškas man vardas, nors sufizmas tai islamo atšaka. Sufizmas toleruoja bet kokį, svarbiausią nuoširdų kelią link Dievo.

Šis slaptas, bet galingas ekumenizmas, nepakenčiantis tų, kurie manipuliuoja tikėjimu ir žmonių įtikinėjimu politiniams tikslams, atvėrė Sufizmui kelią į europiečių širdis.

Labai patiko toks sufijų požiūris į išorinį pasaulį:

Sufijų moto būtų toks: „Pasauliui, bet ne iš pasaulio“. Jie gyvena šiame pasaulyje, kaip ir visi žmonės, atlikdami kai įmanoma geriau savo kasdienines pareigas, bei stengdamiesi neprieštarauti visuomenės įstatymams bei taisyklėms (jei pastarieji, savaime suprantama, neprasilenkia su žmogiškumo principais). Tačiau savo vidine asmenybės laisve jie yra visiškai nepriklausomi nuo visuomenės, jie visuomet absoliučiai atsiriboję ir nepriklausomi nuo garbės troškimo, godumo, intelektualaus išdidumo, nuo aklo paklusnumo ir pavaldumo tiems, kurie stovi aukščiau žemiškoje hierarchijoje.

„Būti sufijumi – tai būti tokiu, koks tu buvai iki tol, kol atsiradai šiame pasaulyje“, – yra šiuo klausimu pasakęs žymus sufijus, Bagdado šeichas Abu-Bakr as-Šibli.

Dabar dingtelėjo mintis, kodėl tiek daug žmonių netingi, dirba, stengiasi, verčia religinius tekstus, pašvenčia save ir savo gyvenimą tam. Negi tie išorinio pasaulio malonumai neteikia jokio džiaugsmo, kad taip reikėtų visko atsisakyti. Kodėl apskritai reikia link kažko linkti ir kažkam lankstytis. Kodėl žmonės renkasi tarnauti kažkam. Yra gyvenime tris “rasės”: žaisliukai, žaidėjai ir meistrai.

Žaisliukams reikia žaidėjų, kad jie jais žaistų, kad vadovautų jiems ir vestų. Kitaip jie laimingi būti negali, jie turi kažkam priklausyti ir kažko klausyti.

Žaidėjams reikia žaisliukų, kad galėtų realizuoti savo manipuliavimo priemones, kad jaustų savo galią valdydami ir nurodinėdami kitiems, jiems reikia, kad kažkas jiems paklustų.

O meistrams nereikia nieko. Jie patys sau ir žaidėjai ir žaisliukai. Jie nepriklauso kitiems, ir neieško kas priklausytų jiems. Jie patys sau yra pakankami.

Toliau nepakako kantrybės skaityti jų taisyklių, nes spėju nieko naujo jie nepasiūlys, tie patys kanonai, tik kitais žodžiais, arba bent jau panašu į kitus tikėjimus.

Buk socialus, pasidalink!
Patiko? Prenumeruok RSS!

Palik komentarą