Jun 10 2009

Aukščio baimė

Category: Muzikamuzika,Pezalaimop @ 09.50

Baisu kai stovi ant kokio aukšto pastato krašto. Ir šiandien sėdėdamas ant palangės ofise su atviru langu, valgydamas obuolį ir stebėdams aibę praeivių supratau kodėl bijau aukščio. Bijau visai ne aukščio, nes kai patogiai sėdėdavau sklandytuve ir pats jį valdžiau nebuvo nei kiek nebaisu tas aukštis. Turbūt pojutis, kad gali kontroliuoti situaciją priduoda drąsos. Na ok, bet stovint už aukšto turėklo ir žiūrint žemyn daug baisiau nei sklandytuve. Taigi grįšiu prie to kodėl supratau, kame visa baimė. Baimė – nukristi. Ir ne tiek nukristi, kiek bijau savęs, kad gali kas nors šauti į galvą, ir vienas neatsargus judesys, ir tu jau skrendi. Kažkodėl šitos savo pusės nepažįstu, todėl ir bijau, kad kažkuri manęs dalis gali pastumėti mane patį. Nors ir žinau, kad to nepadarysiu, nes per daug myliu gyvenimą, kad net galvočiau apie tai, bet kažkur ta baimė yra.

Buk socialus, pasidalink!
Patiko? Prenumeruok RSS!

Palik komentarą