mop

Baigėsi geras savaitgalis. Buvo daug įvairių įspūdžių, penktadienį labiau išorinių, šeštadienį viskas transformavosi į vidų. Ir tiesiog būnant su aplinkiniais visas veiksmas vyko viduje. Nelabai galėčiau kažką išskirt iš to, gal ir buvo kažkokių pamokų pamokėlių, bet bendrai paėmus, tiesiog gerai nusiroviau. O štai šiandien buvo paskutinė arbatos mokyklos pamoka. Kažkaip gaila, kad viskas baigėsi. Tuo labiau dar kai viskas buvo perkelta į antradienį, ir šiaip per didelis jovalas buvo pradžioje. Bet po to gan smagiai įsivažiavom, išsibendravom. Smagi ir vertinga mokyklos pabaiga. Svarbu, kad dabar visa tai peraugtų į kitą mokyklą, kur dabar pats sau mokytojas busi, pats ieškosi klaidų ir jas taisysi. Ir be abejo susitiksim pirmadieniais pasidalinti patirtimi vieni su kitais, nes sunku būtų visą tai tiesiog nutraukti. Na o pavadinimas įrašo susijęs su šia nuostabia daina:

Gyvenimas kaip puzzlas

Kažkaip labai ji įtinka į mano dabartinę nuotaiką. Viskas kaip ir baigėsi, bet jauti neiškuopiamus klodus patirties, informacijos, pojučių ir būsenų. Kažkuri dar viena dalis susirado savo puzzle’ą ir mozaika pasipildė nauju vaizdiniu. Juk mūsų vidinis pasaulis tai yra išbarstytas puzzlas, ieškom tų detalių, bandom jas įstatyti atgal, kad gauti tą nuostabų vaizdinį. Arba net nežinom apie tai, arba neieškom, bet visi kažkuo jaučiame ilgesį ir to paveikslo poreikį. Kažkur giliai yra tas jausmas, kuris kartais išlenda ir reikalauja iš tavęs tų detalių, tų pojučių, akimirkų, kurios pridėtų dar vieną detalę prie to puzzlo. Kartais būna ir tokių dalykų kai kažkas iš išorinio pasaulio ateina ir išspardo tavo puzzlą, pradžioje tau tai gali pasirodyti netgi smagu, nors ir nebūtinai, bet ilgainiui supranti, kad kažkas negerai, ir grįžai į tą padėtį kur buvai, tik tiek, kad antrą kartą jau maždaug numanai kur ieškoti tų detalių, bet vėl gi galima užsirauti ant to, kad tą detalę kas nors nukiš kitur, ir tu vėl busi praradęs tai vaizdinuką. Skirtumas su tikru puzzlu tik tas, kad kiekviena detalė tai atskira istorija/žmogus/akimirka/pojutis/potyris, kuri sudaryta iš kitų aplinkos veiksnių turinčių savo puzzlus. Štai tame ir yra visas secret. Suprasti tai, ir bandyti ieškoti savo prarastų detalių, kad augant rinktum tas detales ir darytum gražų savo vidinį paveikslą. Išorė tai tik priemonė toms detalėms surasti, todėl irgi svarbu ją puoselėti, gerbti, mylėti ir saugoti. Ta priemonė tik viena šiame gyvenime, turime ją ugdyti, kad efektyviau ieškotume tų dalių.

Puzzlo surinkimo džiaugsmas yra ne rezultatas dažniausiai, o pats rinkimo procesas. Tas pats ir čia, neveltui sakoma “Life is not a destination, it’s a journey”. Taigi, ta puzzlė niekada nebus surinkta, tuo ir reikia mėgautis, ir neturėti tikslo ją surinkti kada nors. Tikslas turi būti išmokti mėgautis tomis rastomis dalelėmis, kurios pildo tuščias juodas (kartais skaudžias) vidaus puzzlo vietas.

Džiaugiuosi atradęs dar keletą detalių kurios man nurodo kryptį kur ieškoti kitų.

Tiek dar norėjau parašyti, bet kažkaip nuplaukė į antrą planą viskas. Reikia turbūt pradėti užsirašinėti mintis kur nors kai šalia nėra kompo