Oct 09 2009

To marry or not to marry

Category: Pezalai,Santykių peripetijosmop @ 16.12

Šiandien per pietus bendravau su kolege, kuri neseniai ištekėjo. Draugavo su draugu belekiek metu na ir kaip visada turbūt atėjo tas metas kai arba tuoktis arba skirtis, jie pasirinko tuoktis. Po to kalbėjom apie cinizmą žmonių ir ypač senbernių. Ir kažkaip nejučiom pradėjau galvoti koks aš busiu po 30ies, ar jau turėsiu vaikų ir žmoną ar apimtas viduramžio krizės pirksiu sportinę mašiną ir išdegęs akis ieškosiu bent kažko į žmonas. Yra variantas imti bet kurią kuri gerai gamina, tvarko namus ir šiaip ideali namų šeimininkė ir vaikus myli. Bet ką su ja veikti laisvalaikiu jei interesai nelabai sutampa? Vargu ar būsi laimingas. Tai gal jau geriau visgi būti vienam nei su bet kuo. Visuomenė ir jos normos spraudžia mus į rėmus. Moterims visuomenė deda galiojimo datą, t.y. virš 30 jei tu dar viena tai jau nenormali, sociopatiška ir dar visokia kokia, bet tik ne tokia kokia turi būti. Pabrėšiu “TURI”. Wtf? Kodėl už mane kažkas sprendžia koks ir kuo aš “turiu” būti? Juk gyvenimas mano, kokiu noriu tokiu būnu. O tas ir yra sunku, nes visuomenė, o ypač vyresni aplinkiniai tave spaudžia, klausinėja “na kada gi jau anūkų sulauksim”. O kodėl būtinai reikia tos žmonos, tų vaikų ir t.t.? Juk ne visi sutverti šeimai ir jau geriau tegu toks žmogus liekas vienas, nei gyvena, kankina savo sutuoktinį ar vaiką skandalais ir pan. vien todėl, kad pasirinko taip kaip “reikia”. Grįžtant prie temos apie santykius. Bėgant metams požiūris į priešingą lytį keičiasi tik tuo, kad kriterijų vis daugėja ir kiekviena sutikta moteris kažką įnešą į mano vertinimų skalę. Mažų mažiausiai po pažinties pridedi dar vieną “va šito bruožo savo svajonių moteryje tikrai nenorėčiau”, ir tų bruožų tik daugėja, o ta svajonių moteris tik tolsta ir tolsta, nes daugėjant kriterijams ji tampa beveik visai nereali. Bet iš kitos pusės tie kriterijai tik galvoje, būna juk gyvenime situacijų kai sutinki žmogų ir tau visiškai neįdomu ką jis atitinka ir ko ne, tau tiesiog norisi būti kartu su juo, nieko negalvojant ir nieko nevertinant. Kai jauti, kad tau norisi būti su juo visą parą, veikti bet ką, stebėti kiekvieną jo judesį, įkvėpimą, akies mirktelėjimą, mimiką. Seniai to nepatyriau. Kažkur pamečiau tuos rožinius akinius, o taip norėtųsi vaikščioti, ką čia vaikščioti skraidyti palubėm su tais akinukais nieko nematant aplinkui ir nepastebint jokių neigiamų dalykų. Bet deja, dažniausiai tie akinukai atsiranda tada kai mažiausiai to tikiesi ir lauki. Sutinki kažką, bac ir tu jau su jais, nieko aplink nematai, tik tą žmogų. Vien dėl tokių akimirkų verta gyventi. Ir nėra čia ko gailėtis dėl to ko nėra, reikia visgi džiaugtis tuo kas yra. Kad ir dabar lengvai debesuotas dangus su žydrom proskynom, juk gražu, juk faina 🙂 Laukiu saulėto savaitgalio, kad išlėkti pašmirinėti gamtoj, o sutemus raudonom ausim ir žandais gerti karštą arbatą ar kavą ir rudeniškai šnekučiuotis su geru draugu ar drauge apie šį bei tą, apie nieką ir apie viską.

Buk socialus, pasidalink!
Patiko? Prenumeruok RSS!

Palik komentarą