Apr 21 2010

Need vs want arba gyvenimo dviratis

Category: Linkučiai,Patarimai,Pezalaimop @ 23.15

Pastarasis mėnuo kažkoks atradimų. Vėl tie patys dalykai sukasi aplink, vos atsivėrus pasauliui ir naujoms idėjoms. Noriu parodyti visiems keletą labai gerų puslapių padedančių pagaliau atsimerkti ir suprasti, kad jei skauda vadinasi einam ne ten. Kuo labiau ne ten – tuo labiau skaudės. Darydamas bet ką – stebėk – ar geriau nuo to jautiesi ar ne. Jeigu skauda ir kaskart vis labiau, vadinasi pasukai šunkeliu per bruzdynus. Bet visada yra highway kuriuo viskas eina sklandžiai ir patogiai, tik tiek, kad tu ne limuzine ar sportiniam coupe, bet ant dviračio. Su vienu bėgiu. Ir reikia minti. Sunku, pavargsti, dusti, bet neskauda. Gali aišku minti ir tiek, kad skaudės, bet čia jau tapatinkim su šunkeliu. Taigi.

Nukrypstant dar truputį nuo linkų – gimdami mes kiekvienas gaunam po naują dviratį. Kurį pradžioje mus moko minti, o vėliau jau minam patys. Nepamirškim, kad kelias per bruzdynus gadina dviratį ir po to pagaliau išsukus į plentą minti būna gerokai sunkiau, tai ratas kreivas tai grandinė nušoka. Norint pamatyti likusius paveiksliukus spauskit ant šito.

Nukrypsiu į dar vieną pievą per kurią tenka pasivažinėt šalia highway. Toje pievoje tokie patys dviratininkai. Ir sukiodamas po pievą susikantačini su jais ir tada įgaunu jėgų, žemėlapį ar gps’ą. Nes yra stebuklingas dalykas. Susiburus keliems tokiems dviratininkams tarp jų įvyksta kartais susijungimas, kontaktas. Ir tada bet koks energijos vienetas padidėja ne 1vnt. kiekvienam dviratininkui, o mažiausiai dviem vnt. Nes kiekvienas įneša savo energijos dalį, vienas mažesnę, kitas didesnę. Bet išeigoj abu gauna po tų energijos kiekių sumą. Kiti gi užsuka su neigiamais energijos kiekiais, tuomet jie nieko negauna arba dar atima iš kitų ir minusuoja dar labiau į minusą nuo savęs. Paskutiniu metu ir jaučiuosi būtent įsukęs į tą pievą, kur sutinku ne vieną tokį dviratininką, su kuriais nemažos energijos sumos išeina. Štai čia galima visai pradėti tikėti stygų teorija.

Dar vienas dalykas tai įkalnės ir nuokalnės. Tu pats sau nusistatai artėjančios įkalnės statumą. Gali ją įveikti ir tada busi apdovanotas maloniu nusileidimu atsipūtus. Gali gi pasukti per bruzgynus, kad apvažiuoti tą kalną. Tiems kam atrodo, kad jie perskrenda tą kalną tenepamiršta, kad teks kristi iš aukštai.

Dažnokai kelyje stovi rodyklės, bet mes jų dažniausiai nematom (jas pradeda rodyti tik pasiekus tam tikrą lygį), arba nepastebim ar nenorim pastebėti. Iš bruzgynų gi lenda velniai ir stato savo rodykles, kurias galima atskirti jei žinai kaip. Kad nenusuktum į bruzgynus reikia mokytis skirti ženklus, stebėti juos, todėl reikia neskubėti, kad gerai įsimintum ir lengviau atpažintum sekančius ženklus kelyje.

Nepamirškim dar vieno dalyko. Mes nieko nelaimėsim pasiekę finišą. Finišo nėra, arba bent jau niekas nežino kas už finišo ribos. Įsivaizduokim, kad už finišo linijos nėra nieko. Tik tamsa ir visiškai daugiau nieko. Tai argi norisi minti taip greitai, laužant savo dviratį link tos finišo linijos? Nemanau. Neskubėkim, minkim lėtai, aplink labai gražūs peizažai, tik didinant greitį jie blurinasi, blunka ir tamsėja. Kai kurie dviratininkai pasiekia tokį greitį, kad jaučiasi lyg tunelyje su išjungta šviesa. (ir štai čia video kuris mane įkvėpė šįvakar:

Likusius video žiūrim čia.

Jie mina, nieko nemato aplink, bet mina vis greičiau ir greičiau. Kai kurių tuneliai be pabaigos, kitų gi veda į šviesą. Bet tie kurių tuneliai be pabaigos nenori apsisukti ir važiuoti atgal. Tai juk nemadinga, nefaina ir lieva. Geriau atsitrenkti iškelta galva į sieną gale tunelio ir viskas. Finišas. Praleiskim tunelius arba grįžkim jei patekom į tokį. Ir gana minti per bruzgynus, bent jau sustokit pailsėti. Niekas nuo to nenukentės. O jums tai gali išeiti į naudą. Kad dviratis negestų reikia jį prižiūrėt, netvarkyti sugedusį, o reguliariai atlikti einamąjį remontą ir neleisti dilti klibančioms dalims. Nuo stovėjimo jis irgi genda, todėl pertraukos tenebūna trumpos.

Gal ne veltui yra frazė “neišradinėkim dviračio”.

Taigi iš viso to išeina, kad gyvenimas tai kelias, kuriuo mes važiuojam. Ką ir reikėjo įrodyti 🙂 Juokauju.

Tai tiek šiam kartui. Pasižiūrėkit linkučius, gal gausit iš to kokį gps’ą arba bent jau žemėlapį. Net jeigu tik adresą – jau yra gerai. Sėskit ant savojo dviratuko ir minkit, ten kur rodo adresas.

Buk socialus, pasidalink!
Patiko? Prenumeruok RSS!

Palik komentarą