Sep 10 2012

Kodėl aš bėgu

Category: Patarimai,Psycho,Sveikolismop @ 00.13

Pavasarį, po 10km. “Nike Aš Bėgu” bėgime, nubėgtų per 51min. 04s. gavau pėdų traumą. Plantarinį fasciitą. Pati populiariausia liga – bėgikų ir stovimą darbą dirbančių žmonių, tarpe. Negalėjau bėgti beveik tris mėnesius. Tuos mėnesius praleidau visiškai bet kaip. Pradėjau vėl rūkyti ir dažniau tūsintis. Galima sakyti pradėjau garmėti žemyn. Galiausiai sustojau, nes pajutau priėjęs kryžkelę – arba toliau leidžiu vėjais savo jaunystę ir atsiduriu nežinia kur, arba išsikeliu sau tikslus ir pradedu judėti į priekį. Kaip tik sutapo, kad tas sustojimas buvo beveik prieš jausmą “man atrodo vėl galiu bėgti”. Nubėgęs pirmus 4.66km. po tiek laiko, per 32min. supratau, kad privalau niekada nesustoti. Bėgioti atsargiau, nepersistengti įsikalbėjus sau, kad viską įmanoma pasiekti labai greitai.

Ta trauma atnešė man labai svarbią gyvenimo įžvalgą – neskubink įvykių jeigu jauti stiprią abejonę – nesustok, bet ir neforsuok. Lauk. Judėk tuo pačiu greičiu, bet stebėk ženklus. Jie tau pasakys ką daryti toliau. Spausi ir nepasieksi to posūkio už kurio slypi atsakymas – ir teks laukti labai ilgai kol vėl pasieksi tą posūkį.

Keista, bet po pirmojo bėgimo vėl jaučiausi puikiai. Tarsi man kas užmautų pasaulio imperatoriaus karūną. Nesvarbu kiek ir per kiek nubėgau. Aš išėjau ir nubėgau. Vėl. Ir galiu vėl ir vėl nubėgti. Mažiau, lėčiau, bet nubėgti. Judėti pirmyn. Nestovėti.

Neberūkau, na gal savaitę, nesvarbu. Norisi, bet vis mažiau ir rečiau. Pradėjus vėl bėgti – atsirado tikslas ir ne vienas. Nauji žmonės. Vos pradedi judėti ir voratinklis kuris tave saisto su visu pasauliu pradeda vibruoti ir pritraukti kitus. Tuos kurių keliai eina šalia ir vietomis susiduria į vieną. Tuos kurių tikslai tokie patys. Žmogus socialus. Nereikia kraštutinumų, buk su savim, bet ir dalinkis su kitais. Ieškok aukso viduriuko – nei per daug nei per mažai – pats tas. Tas pats ir su bėgimu. Nei per daug nei per mažai. Tik tiek kiek reikia, kad judėtum pirmyn.

Ir niekada nesustoti. The only way is up! Žmogus – kaip ryklys, jis gyvas tik tada kai jis juda. Kai keičia vaizdus aplinkui ir patyria naujus gilius. Judėjimas pirmyn, nesidairant per daug atgal – link tikslo. Pradėk bėgti ir rasi tikslą. Pasiek finišą ir pasieksi tikslą.

Kartais savęs paklausiu – ką aš galvoju kai bėgu. Viską. Galvojų viską apie nieką ir nieko apie viską. Nei galvoju nei negalvoju. Tiesiog bėgu. Ir mintys galvoj  bėga taip pat pro šalį, kaip pro praeivius prabėgų aš. Bet kas kartą grįžtu su įžvalgom, kad ir pačiom mažiausiom, kad ir ne visada jas įsidėmėjęs. Jos išlenda tada kai to labiausiai prireikia. Parbėgęs parsineši bent vieną trofėjų ar artefaktą. Kurio tau gali prireikti kitur. Tu parbėgi kartu su dar vienu atsakymu. Atsakymu į klausimą kurio dar nežinai.

Išeik į kiemą ir tu. Nesvarbu kaip tu atrodai ir kaip atrodo tavo šortai ar treningai. Eik ir bėk. Nubėk 5min. Poryt nubėk 7min. Negali ir tiek? Nubėk 3min. Nubėk nors kažkiek. Ir nesustok jei nesiseka. Bėk lėčiau, bėk mažiau, bet bėk. Pamatysi kaip atrasi naujus atsakymus į klausimus kurių dar sau neuždavei.

Buk socialus, pasidalink!
Patiko? Prenumeruok RSS!

3 Responses to “Kodėl aš bėgu”

  1. g12 says:

    Taip, kūnas padarytas tam (ir taip), kad judėtų, taigi judėti – būtina. Ir smagu 🙂

  2. Regimantas says:

    Reguliariai niekada nebėgiodavau, metai bėgioji, pora šūda mali. Bet bėgiojimas buvo nuo jaunystės. Dar ir dviratis prisidėjo po to (ir kiti linksmybės lenta ir tt..) Taigi jau apsileidęs gan ilgai. Skaitant toje vietoje kad sustojus tau, atsigavo rūkymas ir riedėjimas apačion. Pagalvojau kad reikia pradėti bėgti vėl. Nerūkau bet yra netobulumų pas mane pilnai, reik prasivalyti. Vienu žodžiu, ačiū Sebai už mintis. Sėkmės tau, judėjime.

Palik komentarą