Sekmadienį grįžau iš kelionės po Černobylį, Pripiatę ir Kievą. Straipsnyje bus daug foto ir pasakojimų. Kam įdomu skaitom toliau.Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad kažkada prieš 4-6m. žiūrinėjau internete vienos merginos fotoataskaitą iš Pripiatės. Jos tėvas buvo kažkoks karininkas kuris jai suveikė leidimą į zoną ir ji viena ant motociklo apsiginklavusi fotiku nuvažiavo ten. Tas mane tiek užkabino, kad pradėjau domėtis kaip ir man visą tai pamatyti. Prisiminiau apie tai tik rudenį. Na ir po naujų metų taip sutapo, kad kažkaip bendradarbis pradėjo organizuoti kelionę į ten, nes sužinojo, kad yra tokia įmonė (tourchernobyl.com) kuri organizuoja ekskursijas po Pripiatę. Neilgai mąstę pradėjom rinkti norinčius. Pradžioj buvom gal 8iese ir galvojom nuomotis busiką. Tada prisirinko žmonių dviems busikams. Galiausiai surinkom chebrą iš 45 žmonių. Išsinuomavom didžiulį autobusą ir gegužės 5 vakare pajudėjom link Ukrainos.

Kelionė per Lenkiją buvo gana varginanti, nes nesisekė man miegoti autobuse kažkaip. Ryte gi įvažiavus į Ukrainą (prieš tai dar atstovėjus ant sienos kaip senais gerais laikais porą valandų, kas yra palyginti labai mažai) nustebino sovietų sąjungos atributika. Toks jausmas lyg būtum grįžęs 20m. atgal. Tokių blogų kelių nesu niekur matęs. Bent jau Lietuvoj galiu lažintis, kad tokių nėra

Pakeliui sustojom užeigėlėj su štai tokiais bokalais. Ten valgiau barščius ir Kievo kotletą Barščiai buvo dar visai nieko, bet Kievo kotletas labiau panašus į miltus įmestas vištienos gabalas. Už tai skonis visai nieko kaip už 5lt. Apskritai visoj Ukrainoj alkoholio ir cigarečių kainos mažesnės nei mūsų per pus, o kai kur ir daugiau. Už barščius, duoną, Kievo kotletą ir alų sumokėjau tik 16lt. Kieve aišku sunkiau rasti vietų kur gali pavalgyti tokiomis kainomis, bet įmanoma Nukrypstant nuo istorijos chronologijos – Kieve radom nerealiai skanias picas picerijoje Papa Džon. Jei kas bus rekomenduoju susirasti Bessarabskij Rinok (turgus) ir šone to pastato yra picerija. Nerealiai skanios, ne sausos ir tirštos picos (ne pabarstyta dėl kvapo ingridientų, o įdėta normaliai).

Atvažiavus į Kievą apsigyvenom viešbutyje Slavutič.

Kaip ir visur kitur, viduj beveik visur sovietų sąjunga, tų laikų baldai ir santechnika. Netgi keista kaip įmanoma taip ilgai išlaikyti visas tas senienas tiek metų

Nusiprausę po kelionės (Ukrainoj tuo metu buvo ~25-27 laipsnius šilumos, tai sukaitom autobuse) išlindom į centrą, pasivaikščioti. Tuo metu Kreščatike (pagr. miesto gatvė) vyko Gegužės 9d. parado repeticija. Atrodė tikrai įspūdingai ir didingai.

Besidairant gražių kadrų nepraslydo ir gražios ukrainietės

Apskritai žmonės ten tiesiog švyti savo paprastumu. Jaučiasi iš jų sklindantis paprastumas. Žmonės žino savo vertę ir nevaikšto užrietę nosis

Grįžtant prie moterų visai netgi susimąsčiau ieškoti žmonos ten. Gražios, paprastos ir pasak stereotipų šeimyniškos moterys

Mašinos gi mieste statomos visur. Nesvarbu ar tai šaligatvis ar kelias.

Grįžom anksti, nes kitą rytą reikėjo anksti keltis ir važiuoti į pačią Pripiatę. Porą valandų prasnaudus autobuse atsidūrėm prie pirmojo KPP “Ditiatki”.

Ukrainiečiai tiek paprasti, kad net nepasivargino užrašyti ženklą be klaidų Ten užtrukom apie pusvalandį, kol milicininkas sutikrino visų pasų numerius su sąrašu ir tik tada praleido į 30km. pirmąją zoną. Kur dar yra gyvenančių žmonių.

Judant link Černobylio radiacijos lygis ne ką didesnis nei Vilniuje

Pačiam Černobylyje gyvena ~5000 žmonių. Mokslininkai ir kitokie darbininkai dirbantys elektrinėj ir ne tik. Gyvena tik bendrabučiuose, nes kiti pastatai apleisti kaip ir technika turinti didelį radiacijos lygį. Vandens vamzdynai išvedžioti virš žemės nes taip saugiau nei kasinėti užkrėstą žemę.

Apskritai radiacijos lygis didžiausias ten kur gamta, saugiausia pastatuose ir ant asfaltuotų paviršių. Nukrypstant – pačioj Pripiatėj apleistuose pastatuose toks pats radiacijos lygis kaip ir Vilniuje.

Pasiėmę gidą Černobylyje ir išklausius trumpą instruktažą (dėvėti kuo daugiau kūną dengiančius drabužius, per žolę nevaikščioti ir nesavivaliauti) pajudėjom link Pripiatės.

Aplink elektrinę radiacijos lygis buvo šiek tiek didesnis už normą 10-30 kartų

O štai ir pats reaktorius

Fotkint buvo leidžiama tiek iš vienos pusės. Todėl visi turi foto tik iš šitos pusės. Teritorija filmuojama, yra apsauga, geriau nejuokauti. Nes pasak gido vietiniai milicininkai protu nepasižymi ir jiems labai sunku ką nors įrodyti 100-150m. iki reaktoriaus radiacijos lygis ~7-9 µSv/h. Arčiau prieiti negalima, nes viskas užtverta tvorom, dygliuota viela ir filmuojama

Dirbančių žmonių nematėm, bet antras sarkofagas jau statomas, tik kažkaip vangiai.

Matėm tik porą apsauginių netoli parkavimo aikštelės kur stoja turistai.

Pasifotkinę prie reaktoriaus pajudėjom link apleisto miesto.

Kur kadaise gyveno žmonės ir viską metę paliko miestą. Visi daiktai buvo palikti, nes žmonėms buvo sakoma, kad evakuojama 3-5 dienom. Taigi žmonės pasiėmė tik keletą rūbų, pasus ir pinigus. Visa kita liko mieste. Nors ir daug kas po avarijos  buvo išgrobta visgi daug daiktų buvo numesti be minties, kad niekada daugiau nebegrįši.

Gegužės 1-ąją tais metais kai įvyko katastrofa turėjo atsidaryti atrakcionų parkas

Bet jis taip ir liko neatidarytas. Atrodo žiaurokai.

Didžiausias radiacijos lygis yra augaluose, žemėje ir metale. Ypatingai gerai radiaciją sugeria samanos. Vos metru aukščiau lygis normalus, pridėjus gi skaitliuką prie pat samanų lygis gerokai viršijamas. Kai kuriems čia pavyko užfiksuoti 13 µSv/h.

Ypač gerai atrodė sovietinė atributika ant kiekvieno kampo

Yra ir šių laikų atspalvių miestelyje

Laikas ten sustojo 1986.04.26

Mokykloje:

Gaila mūsų buvo tiek daug, kad tik tiek tespėjom pamatyti. Gidas sakė, geriausia važiuoti mažomis grupėmis, tada galima ten landžioti visą dieną ar netgi kelias iš eilės. Bet vis tiek pilni įspūdžių paliekam Pripiatę.

Ir pro Černobylį grįžtam į Kievą

Ten dar kitą dieną palandžiojam po antrojo pasaulinio karo muziejų

, palandžiojam po miestą,

prisivalgom dar kartą picų Papa Džon picerijoj ir paliekam Kievą pajudėdami link Lietuvos.

]]> http://blog.acid.lt/2010/05/11/cernobylis/feed/ 1 http://blog.acid.lt/2009/12/25/kur/ http://blog.acid.lt/2009/12/25/kur/#comments Thu, 24 Dec 2009 23:16:22 +0000 mop http://blog.acid.lt/?p=626 (© James Meakin)

Na pasakykit man kas nors kur yra šita vietovė? Esu jau matęs ją kai kuriose reklaminėse foto. Būtinai noriu ten nukeliauti Kas žino – praneškit, jei dar su linku į gmaps’us, būtų iš viso pasaka Kažką panašaus kartais sapnuoju. Daug erdvės ir šitos konstrukcijos. Privalau tai pamatyti gyvai

Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš keletą mėnesių padružkei kažkas pasakė, kad ryanair’as turi pigių bilietų skrydžiams į Londoną lapkričio mėn. Pasižiūrėjom ir radom bilietus po 1lt į abu galus, bet deja teko sumokėti dar po 35lt. mokestį už kortelės aptarnavimą. Na bet ir tai pigiau nei iki Palangos nuvažiuot Nusipirkom bilietus ir laukėm. Išaušus tam ketvirtadieniui kai vakare turėjom išskristi kažkaip keistai nejaučiau jokios kelionių dvasios kaip būna dažniausiai, toks jausmas, kad laukė paprastas pasivaikščiojimas į kiną vakare Skaitykit toliau (perspėjimas: daug nuotraukų):

Atvažiavom į Kauną, mašiną palikom pas pažįstamus kieme, jie mus nuvežė į oro uostą. Be jokių incidentų praėjom patikrą ir likus penkioms minutėms iki vartų uždarymo atsidūrėm prie jų. Juokingai atrodė kaip lietuviai bėgdami ir vos nevirsdami bėgo į lėktuvą, tarsi jų ten laukė dovanos ar karališkos vietos pirmiesiems Skrydis neprailgo, nes buvau pasiėmęs įdomią knygą su savim, tai turėjau ką veikt, tame tarpe dar pačiauškėdamas su padružkėm. Nusileidom ir maloniai nustebino šiltas vėjas lauke, nors buvo gan stiprus, bet nebuvo šaltas. Ką gi, sulaukėm savo autobuso kuris turėjo mus nuvežti į patį Londoną (nusileidom Luton’e, kuris yra gal 70km nuo Londono). Įdomiausia jame buvo telikas pačiam priekyje kuris rodė vaizdą per priekinį langą, tai yra visas kelias ir kas jame vyksta. Gana įdomu ir faina, kad gale sėdintys irgi jaustųsi “vairuojantys” (yra toks tipas žmonių, tame tarpe ir aš, kurie vairuoja kartu su vairuotoju, t.y. stebi aplinką, kas ką lenkia, kas kokiu manevrus daro). Galiausiai įvažiavus į Londoną pradžioj nieko įspūdingo nematėm, nes ką ten pamatysi priemiestyje. Tie jų bendro tipažo namukai manęs nesužavėjo, kažkoki niurūs atrodo. Bet kai įsūkom į centrą ir pamačiau kaip papuoštą vieną pagrindinių gatvių, gerokai nustebau:

Miestas tikrai gražiai puošėsi šventei, jautėsi Kalėdų dvasia. Žodžiu išlipom ten kur maždaug reikėjo ir ėjom ieškoti savo hostelio. GPS’as mano N85′oj pavedė, nes taip ir neįsijungė visą tą laiką kol buvom Londone. Teko vaikščioti pagal žemėlapiuką knygutėje alia “vadovas po Londona”. Kur yra keletas mažiukų žemėlapiukų Londono centro. Bet nieko, viską radom ko reikėjo. Pakeliui sutikau nemažai madingai ir kekšiškai apsirengusių bričių (tokių pilną mačiau Ibizoj), kurios arba kažką vebleno tarpusavy girtos, arba sėdėjo ant šaligatvio siubuodama ir knisdamasi po savo sportinės tašės dydžio rankinuką, arba bandė užtempti neįmanomai trumpą sijoną žemyn. Pakeliui užsiokinau mcdonaldą, nes kiek teko būti užsienyje labiausiai prieinamas pagal kainą ir patogumą “restoranas”. Galima bandyti eksperimentuoti aišku su vietinie virtuve, bet po paskutinio eksperimento Madride, kai vos nenualpau kai pasidarė bloga po vietinės Paella’os, eksperimentuoti daugiau nebesinori Tuo labiau kiek supratau iš Ibizos (ten juk viskas orientuota į britus), kad jų nacionaliniai patiekalai tai yra steikai (kurie net pas mus yra per brangūs) ir visa kita tik viskas su “Chips” (fri bulvytės). Bulvyčių galiu pavalgyti ir mcdonalde, tuo labiau, kad jos ten skaniausios, nors šiaip jų vengiu ir tik kelionėse sau leidžiu valgyti visą tą šlamštą Galiausiai atėjom į hostelį, užsiregistravom, apsigyvenom kambariuke kur dvigulės lovos su užuolaidėlėm. Man teko lova antrame aukšte. Baisiausia kai užsitrauki užuolaidas ir atsiguli skersai (nes kitaip kojų pilnai ištiesti nepavyks) lubas pasieki ranka ir jautiesi kaip kokiam karste gulėdamas Pirmą vakarą dar bandėm prastumti cigarėtes vietiniams darbuotojams, bet jie man patys pasiūlė pirkti pigiau (buvom pasiėmę porą blokų galvodami, kad lengvai rasim kam parduoti). Tada paklausėm kur čia galima netoliese pavalgyti arba išgerti alaus (tas mcdonaldas gerokai per toli jau buvo mums tiek nuėjus), alaus sakė jau per vėlu, netgi baruose (man atrodo mus apgavo, nes visi tamsesnės odos nei mano piliečiai man neatrodo patikimai) Bet mums pasakė, kad šalimais yra parduotuvė kur galima šio to nusipirkti. Nulėkėm ten, padružkės valgyt nenorėjo, sakė palauks rytojaus, aš gi paėmiau plasmasinį sumuštinį su tunu (kokiu ten tunu, ten tuno pasta kažkokia) ir jogurtą (pavadintą milkshake), na gal kiek ir buvo panašu į milkshake. Taip pavakarieniavę bendroj virtuvėj kur gėrė portugalai nuėjom tą vakarą miegoti. Kitą rytą nuo pat ryto ant kojyčių opapa ir po Londoną. Truputį palinojo, bet kol nuėjom iki metro. Ten mane sužavėjo, kad pas tetas kurios ten dirba netgi batai išskirti metropoliteno. Galiausia pasiekus nacionalinę galeriją, pamatėm įspūdingą fontaną su gražiom skulptūrom

Dar kieme vyko didžiausių pasaulio medžių kelmų paroda

Na kadangi nacionalinėj galerijoj fotkint negalima tai iš ten fotkių nebus. Bet virtualiai po ją galima pasivaikščioti adresu (www.nationalgallery.org.uk). Tikrai mačiau įspūdingų paveikslų ir keletą autorių pasižymėjau, kad galėčiau atsispausdint vieną kitą paveikslą ir pasikabint print’ą ant sienos. Buvo ten keletas Da Vinčio paveikslų, bet nei vieno iš tų kuriuos prisimenu – nemačiau. Labiausiai visgi įstrigęs paveiklas buvo Louis-Leopold Boilly -  A Girl at a Window (Va dabar kaip tik pažiūrėjau, kad print’as A3 formato kainuoja 25 svarus, šiek tiek per daug). Labiausiai kas patiko tuose senuose paveiksluose tai – spalvos. Tikrai nei viename paveiksle nesu matęs tokio spalvų gyvybingumo, jos ryškios tarsi prieš tave ne paveikslas, o LCD ekranas. Labai neįprasta ir keista kaip gali paveikslas kuriam ne vienas šimtas metų atrodyti taip ryškiai ir gyvai, netgi kažkoks stebuklas man tame yra Kiti gi paveikslai puikiai perduoda nuotaiką. Atrodo nupiešta paprasta aikštė su kažką veikiančiais žmonėmis, bet žiūrėdamas jautiesi lyg kažkada ten jau būtum buvęs, kartu su jais, labai fainas jausmas. (Vos ne vos radau online šitą paveikslą, vadinasi teisingai pamenu kambarį ir sieną kur jis kabo) Dar labai patiko paveikslai nuostabaus detalumo, tokie kaip šis. Ilgokai užkabina. Stovi ir tyrinėji kiekvieną detalę (mano smulkmeniškąjąi pusei tai oj kaip patinka) Na po to galiausiai artėjant link senesnių laikų (13-14 a.) pasidarė nebeįdomu, nes ir taip  jau tiek daug visko pamatėm, galiausiai visa tai pradeda varginti ir nebesugebi gilintis, čia kaip parfumerijos parduotuvėj. Pradžioje dar skiri kvapus ir uoliai uostai kvepalus, o po to gana greitai pasidaro tas pats ir galiausiai nebežinai ką rinktis. Ir čia tas pats, išsisemi. Manau šitą galeriją reikia apeiti per du kartus, kad su tuo pačiu ūpu pamatytum viską, o ne tik pusę kuriai užtenka jėgų. Anyway, tikrai įspūdinga pamatyti tokią galeriją.

Keletas nuotraukų išėjus iš galerijos:

Išėjus patraukėm link beno, Bigbeno Pakeliui:

Ir galiausiai iš už kampo pasirodo jis:

Na kadangi tik praėjom pro šalį ir pafotkinom nuo tilto tai nieko įspūdingo, tik pati detalių galybė tikrai sužavėjo. Daugiau kaip ir nieko ypatingo tą dieną nebuvo, apart gražių dalykų kuriuos matėm bešmirinėdami:

Sutemus irgi yra į ką pažiopsoti:

Tą vakarą prisišmirinėjom tiek, kad vakare nieko nesinorėjo. Pavalgėm kiniečiuose kažkokio šlamšto, tiksliau padružkės bandė užsisakyti kažką egzotiško ir gavo egzotiško, aš gi paėmiau tiesiog ryžių su kapota vištiena ir kiaušiniais ir užsipilęs stebuklingojo sojų padažo sušveičiau viską visai skaniai. Jos gi paliko daugiau nei po pusę visko, nes tikrai nepataikė su užsakymais Tuo labiau dar ieškojom pigiausio kiniečių restorano chinatown’e, ir radom, kokios kainos tokia ir maisto kokybė, ko norėti Todėl ir sakau, kad geriausia užsienyje maitintis mcdonalde, kur už padorią kainą gauni tikrai žinai ką Kitą dieną turėjom laiko nedaug. Tik valandą British Museum ir dar padružkės žūtbūt norėjo aplankyti H&M parduotuvę. Ką gi, British Museum irgi nuostabus dalykas.

Tik jam reikia irgi dviejų dienų, kad viską apeiti nuodugniai tyrinėjant. Buvo tikrai įdomių eksponatų:

Poto eidami pakeliui į stotelę užsukom į H&M. Tada supratau kodėl padružkės žūtbūt norėjo ten pakliuti. Juk tai trijų aukštų skudurų parduotuvė Kaip keista buvo pastebėti jų akyse vaikišką džiaugsmą pamačius tiek skudurų vienoj vietoj. Susitarėm, kad aš jų palauksiu netoliese kol jos ten vaikščios, nes aš tikrai neturėjau jokio noro vaikščioti ir žiūrėti rubūs kurių vis tiek nesiruošiu pirkti. Kadangi jos užtruko ilgiau nei buvo sutarta, teko bėgti su chyzburgeriais rankoj link stotelės, o tas buvo iš ties sunku, nes gatvėje buvo tiek žmonių kiek pas mus būna per koncertus O čia pas juos įprastas šeštadienis. Į stotelę spėjom, sėdim laukiam autobuso. Ir tik pamatom kaip jis pravažiuoja ir nuvažiuoja Mes nesupratę žiūrim į laiką, nu jo, jau praėjo, pasirodo jis buvo pristabdęs keletą metrą arčiau nei mes sėdėjom ir nieko neradęs nuvažiavo. Kagi, po 11 svarų į balą, laukiam antro. Svarbu dabar jau nepaveluoti į lėktuvą Sulaukiam antro, padružkė man įbruka lapą su bilietų rezervaciją kurie buvo rezervuoti tam nuvažiavusiajam. Sako imk, tu naglesnis gal prasmuksim. Vairuotoja pažiūrėjo į tą lapą ar ji nepamatė laiko, ar nusprendė padaryti mums gerą, tik pasakė thank you ir praleido. Taigi su tais pačiais bilietais važiavom sekančiu autobusu. Oro uoste iš manęs atėmė pakabuką-sudedamą peiliuką. Su kuriuo praleisdavo visur kiek teko skraidyti, bet šį kartą kažkodėl buvo sugalvota, kad negalima Tiek to.

Na ir verdiktas apie Londoną. Patiko, oras fainas. Architektūra tikrai labai graži, muziejuose labai įdomu. Sugrįžti čia norėčiau nebent kaip turistas arba į svečius pas ką nors. Gyventi? Nė už ką. Negalėčiau gyventi dideliam prekybos centre, kur viskas sukasi aplink pinigus, skudurus ir blizgučius. Man toks miestas ir jo požiūris nepatinka ir netinka. Kol kas Vilnius lieka “the place I want to live” Tuo labiau, jei negalėčiau dirbti centre ir pasiekti ofisą per 15min. kaip dabar yra Vilniuje tikrai nematau prasmės gyventi Londone. Kad gyventi kartu su kitais imigrantais priemiestyje ir neleisti sau to ką galiu leisti Vilniuje? Nematau prasmės