Į Kauną atvažiavom anksčiau, kad dar kur nors spėti pavalgyti ar šiaip kur nors prastumti laiką. Kadangi Žalgirio arena savo parkingo neturi, pasistatėm mašiną Akropolio aikštelėj (nežinantiems tai ji yra už ~400m. nuo arenos). Ką gi čia beveiksi jeigu ne į Akropolį eisi Visada laukiau kada vėl atsidursiu Kaune, kad pavalgyti skaniųjų Pizza Hut picų. Bet deja Pizza Hut užsidarė, tik labai įdomu kodėl, nes visos kitos valgyklos gaminančios picas visiškai neprilygsta picų kokybe ir skoniu Pizza Hut (Vilniaus Oze ten kažkokia apgaulė jeigu ką, ir Pizza Hut picos ne visai tokios turi būti)

Taigi ėjom ėjom ir nusėdom Charlie Picoj, nes ten yra keletas akcijinių picų už adekvačias kainas. Nu nes negali pica su kumpiu ir sūriu kainuoti daugiau nei 15lt. Čia yra nonsensas jeigu tokia pica kainuoja daugiau, bet Lietuvoj panašu, kad tai visai netgi ne nonsensas Viskas būtų gerai, jeigu ne zavalas, picos laukėm 50min. Niekas neperspėjo, kad “reikės palaukti”. Taigi į areną teko eiti greitu žingsniu, nes gi dar reikia pasikabinti paltus ir šiaip susigaudyti kur mūsų vietos ir pan.

Artėjant prie arenos girdimos sirenos ir pranešimas apie tai, kad visi paliktų pastatą ir nesinaudotų liftu. Visi mirtingieji stovi lauke 5 eilėse, vip’ai gi kažkodėl jau viduj Po to pasigirsta pranešimas, kad pavojus atšaukiamas ir po kelių minučių pradeda visus suleidinėti. Suleidimas vyko tikrai sklandžiai ir operatyviai, ilgai laukti neteko. Patekus vidun pasijutau lyg būčiau 20ies kažkokiam underground’iniam klube, kur esmė tik muzika ir geri ratai, o visa kita nesvarbu. Čia irgi panašiai, svarbu tik pelnas, o visa kita kaip nors. Tokia kaip gamykla, jokios estetikos ar romantikos, šaltas betonas ir krūva žioplių su marškinėliais “Lietuva” kurie tau pasakys kur eiti ir ko ieškoti. Labiausiai mane nustebino ir nuliūdino tai mokama rūbinė. Dar nusistebėjau, kodėl čia taip eilių nėra prie rūbinės, prieinam, ogi pasirodo, kad ji mokama. Nori pasikabinti – mokėk 2lt. Nu taigi visiška gėda, per mokyklos diskotekas neimdavom pinigų už rūbinę, o čia? Gėda. Na ir gerai, varom į salė, girdėjom, kad bus vėsoka tai paltai netrukdys.

Jau eidamas prie savo parterio pradedu gailėtis, kad pirkau vietas arčiausiai scenos. Sustatytos paprastos sulankstomos kėdutės, tarp jų tarpas toks, kad galėtum įsiremti priešais sėdinčiam kolegai į užpakalį. Jeigu pavėlavai, o tavo vieta vidury ir šonuose jau sėdi žmonės, tai visiems reikės išeiti (kėdės sujungtos tarpusavy tai atgal neatitrauksi) ir įleisti žiopliuosius. Na gerai, gėda 2.0. Sėdam. Susėdom, laukiam. Laukiam 10min. (pradžia 20.00), laukiam 20min. Gėda 3.0 Po pusvalandžio šiaip ne taip užgęsta šviesos ir iš salės galo pasirodo muzikontai. Užlipa visi ant scenos, na ir pradeda groti. Nepasakosiu apie patį koncertą, buvo tikrai gerai. Garsas skambėjo tikrai gerai, efektai irgi labai įspūdingi.

JMJ vis nerimo ir prieš kiekvieną gabalą lakstė ragindamas visus atsistoti. Kur ten atsistosi jei atsistojus kėdės sėdynė remiasi į kojas ir negali net normaliai stovėti, nekalbant jau apie kažkokius judesius. Sėdimos vietos prie scenos – gėda 4.0
Na taip, buvo pora, gal trejetas gabalų kuriuos reikia medituoti sėdint, bet visa kita, norėjosi bent truputį pajudėti į taktą.

Nustebino visos komandos išėjimas iš scenos, alia koncertas baigėsi, bet po ilgų ovacijų, visi sugrįžo ir sugrojo dar 4 ar 5 gabalus. Čia buvo sugalvota ar jie tikrai galvojo negrįžti jei visi nustotų ploti – nežinau

Patarimas einantiems į koncertą – pirkit bilietus galinėje tribūnoje. Matysit visus efektus, o garsas ir taip ateis, o matyti raukšles ant muzikanto veido nemanau, kad būtina.

Patarimas žiūrovams su auto – jeigu koncertas baigiasi po 23h., o auto stovi aukščiau nei pirmame parkingo aukšte, kilkite laiptais į parkingą neperėję į akropolio pusę (pamatysite krūvą žmonių lipančių laiptais į parkingą), nes po to teks eiti atgal. Akropolis 23h uždaromas ir į kitus aukštus per akropolį nepateksi.

Tai tiek, koncertas 8.5 balo, arena – Lietuvos gėda.

www.youtube.com/watch?v=1gxfSvo38ck

“… Dar papasakojau apie tai, kad tėvas, paprastas, niekuo neišsiskiriantis kaimo žmogus, nuo jaunystės buvo šiek tiek tuščiagarbis, turėjo polinkį į didybę. Metams bėgant ši jo savybė stiprėjo. Ir štai, artėjant garbingam šešiasdešimtmečio jubiliejui, tėvas sugalvojo užsakyti savo portretą, kuris įamžintų jo sunkų gyvenimą šioje žemėje, o kartu ir papuoštų namus. Kadangi tuo metu Gelgaudiškio miestelyje negyveno joks dailininkas, prireikė važiuoti į Šakius, palikti savo fotografiją, pagal kurią tapomas  paveikslas per keletą savaičių buvo baigtas. Diena, kurią tėvas išvyko atsiimti taip trokštamo meno kūrinio, pasitaikė lietinga. Negana to, lyg bjaurus, tiesiog šėtoniškai audringas oras nebūtų pakankama bausmė save ant pjedestalo svajojusiam iškelti žmogui, tėvui susuko vidurius. Susuko taip staigiai ir netikėtai, kad tik išėjęs iš dailininko dirbtuvių, (šis) nespėjęs nueiti nė pusės kelio iki autobusų stotelės, šis prisidirbo į kelnes, privarė kaip reikiant. Lyja, žaibuoja,  dangus maišosi su žeme, o reikia priimti siaubingą sprendimą: arba važiuoti namo autobusu, kuriame tave beveik visi pažįsta – taip gandas apie šį incidentą dešimtmečiams pasklis po apylinkes,- arba pėdinti namo pėsčiomis penkiolika kilometrų, žengti per patį audros sūkurį. Tėvas pasirinko pastarąjį variantą. Visą kelią ėjo prieš vėją, sukandęs dantis, kiaurai merkiamas lietaus, gąsdinamas baisinių dangaus rykščių, vilkdamas sunkų kūną ir protą slegianti nešulį. Vakarop pasiekė namus. Netaręs mums nė žodžio nuėjo į malkinę, pasiėmė kirvį ir sukapojo paveikslą į šipulius.  Daugiau apie jokius šlovingos jo gyvasties įamžinimus negirdėjome nė žodžio…”.
Nežinau kodėl, bet man ši vieta pasirodė tokia juokinga, kad negalėjau ja nepasidalinti

www.youtube.com/watch?v=_haKAtZTCNg

www.youtube.com/watch?v=QARVQwhzQj4

Sekmadienį grįžau iš kelionės po Černobylį, Pripiatę ir Kievą. Straipsnyje bus daug foto ir pasakojimų. Kam įdomu skaitom toliau.Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad kažkada prieš 4-6m. žiūrinėjau internete vienos merginos fotoataskaitą iš Pripiatės. Jos tėvas buvo kažkoks karininkas kuris jai suveikė leidimą į zoną ir ji viena ant motociklo apsiginklavusi fotiku nuvažiavo ten. Tas mane tiek užkabino, kad pradėjau domėtis kaip ir man visą tai pamatyti. Prisiminiau apie tai tik rudenį. Na ir po naujų metų taip sutapo, kad kažkaip bendradarbis pradėjo organizuoti kelionę į ten, nes sužinojo, kad yra tokia įmonė (tourchernobyl.com) kuri organizuoja ekskursijas po Pripiatę. Neilgai mąstę pradėjom rinkti norinčius. Pradžioj buvom gal 8iese ir galvojom nuomotis busiką. Tada prisirinko žmonių dviems busikams. Galiausiai surinkom chebrą iš 45 žmonių. Išsinuomavom didžiulį autobusą ir gegužės 5 vakare pajudėjom link Ukrainos.

Kelionė per Lenkiją buvo gana varginanti, nes nesisekė man miegoti autobuse kažkaip. Ryte gi įvažiavus į Ukrainą (prieš tai dar atstovėjus ant sienos kaip senais gerais laikais porą valandų, kas yra palyginti labai mažai) nustebino sovietų sąjungos atributika. Toks jausmas lyg būtum grįžęs 20m. atgal. Tokių blogų kelių nesu niekur matęs. Bent jau Lietuvoj galiu lažintis, kad tokių nėra

Pakeliui sustojom užeigėlėj su štai tokiais bokalais. Ten valgiau barščius ir Kievo kotletą Barščiai buvo dar visai nieko, bet Kievo kotletas labiau panašus į miltus įmestas vištienos gabalas. Už tai skonis visai nieko kaip už 5lt. Apskritai visoj Ukrainoj alkoholio ir cigarečių kainos mažesnės nei mūsų per pus, o kai kur ir daugiau. Už barščius, duoną, Kievo kotletą ir alų sumokėjau tik 16lt. Kieve aišku sunkiau rasti vietų kur gali pavalgyti tokiomis kainomis, bet įmanoma Nukrypstant nuo istorijos chronologijos – Kieve radom nerealiai skanias picas picerijoje Papa Džon. Jei kas bus rekomenduoju susirasti Bessarabskij Rinok (turgus) ir šone to pastato yra picerija. Nerealiai skanios, ne sausos ir tirštos picos (ne pabarstyta dėl kvapo ingridientų, o įdėta normaliai).

Atvažiavus į Kievą apsigyvenom viešbutyje Slavutič.

Kaip ir visur kitur, viduj beveik visur sovietų sąjunga, tų laikų baldai ir santechnika. Netgi keista kaip įmanoma taip ilgai išlaikyti visas tas senienas tiek metų

Nusiprausę po kelionės (Ukrainoj tuo metu buvo ~25-27 laipsnius šilumos, tai sukaitom autobuse) išlindom į centrą, pasivaikščioti. Tuo metu Kreščatike (pagr. miesto gatvė) vyko Gegužės 9d. parado repeticija. Atrodė tikrai įspūdingai ir didingai.

Besidairant gražių kadrų nepraslydo ir gražios ukrainietės

Apskritai žmonės ten tiesiog švyti savo paprastumu. Jaučiasi iš jų sklindantis paprastumas. Žmonės žino savo vertę ir nevaikšto užrietę nosis

Grįžtant prie moterų visai netgi susimąsčiau ieškoti žmonos ten. Gražios, paprastos ir pasak stereotipų šeimyniškos moterys

Mašinos gi mieste statomos visur. Nesvarbu ar tai šaligatvis ar kelias.

Grįžom anksti, nes kitą rytą reikėjo anksti keltis ir važiuoti į pačią Pripiatę. Porą valandų prasnaudus autobuse atsidūrėm prie pirmojo KPP “Ditiatki”.

Ukrainiečiai tiek paprasti, kad net nepasivargino užrašyti ženklą be klaidų Ten užtrukom apie pusvalandį, kol milicininkas sutikrino visų pasų numerius su sąrašu ir tik tada praleido į 30km. pirmąją zoną. Kur dar yra gyvenančių žmonių.

Judant link Černobylio radiacijos lygis ne ką didesnis nei Vilniuje

Pačiam Černobylyje gyvena ~5000 žmonių. Mokslininkai ir kitokie darbininkai dirbantys elektrinėj ir ne tik. Gyvena tik bendrabučiuose, nes kiti pastatai apleisti kaip ir technika turinti didelį radiacijos lygį. Vandens vamzdynai išvedžioti virš žemės nes taip saugiau nei kasinėti užkrėstą žemę.

Apskritai radiacijos lygis didžiausias ten kur gamta, saugiausia pastatuose ir ant asfaltuotų paviršių. Nukrypstant – pačioj Pripiatėj apleistuose pastatuose toks pats radiacijos lygis kaip ir Vilniuje.

Pasiėmę gidą Černobylyje ir išklausius trumpą instruktažą (dėvėti kuo daugiau kūną dengiančius drabužius, per žolę nevaikščioti ir nesavivaliauti) pajudėjom link Pripiatės.

Aplink elektrinę radiacijos lygis buvo šiek tiek didesnis už normą 10-30 kartų

O štai ir pats reaktorius

Fotkint buvo leidžiama tiek iš vienos pusės. Todėl visi turi foto tik iš šitos pusės. Teritorija filmuojama, yra apsauga, geriau nejuokauti. Nes pasak gido vietiniai milicininkai protu nepasižymi ir jiems labai sunku ką nors įrodyti 100-150m. iki reaktoriaus radiacijos lygis ~7-9 µSv/h. Arčiau prieiti negalima, nes viskas užtverta tvorom, dygliuota viela ir filmuojama

Dirbančių žmonių nematėm, bet antras sarkofagas jau statomas, tik kažkaip vangiai.

Matėm tik porą apsauginių netoli parkavimo aikštelės kur stoja turistai.

Pasifotkinę prie reaktoriaus pajudėjom link apleisto miesto.

Kur kadaise gyveno žmonės ir viską metę paliko miestą. Visi daiktai buvo palikti, nes žmonėms buvo sakoma, kad evakuojama 3-5 dienom. Taigi žmonės pasiėmė tik keletą rūbų, pasus ir pinigus. Visa kita liko mieste. Nors ir daug kas po avarijos  buvo išgrobta visgi daug daiktų buvo numesti be minties, kad niekada daugiau nebegrįši.

Gegužės 1-ąją tais metais kai įvyko katastrofa turėjo atsidaryti atrakcionų parkas

Bet jis taip ir liko neatidarytas. Atrodo žiaurokai.

Didžiausias radiacijos lygis yra augaluose, žemėje ir metale. Ypatingai gerai radiaciją sugeria samanos. Vos metru aukščiau lygis normalus, pridėjus gi skaitliuką prie pat samanų lygis gerokai viršijamas. Kai kuriems čia pavyko užfiksuoti 13 µSv/h.

Ypač gerai atrodė sovietinė atributika ant kiekvieno kampo

Yra ir šių laikų atspalvių miestelyje

Laikas ten sustojo 1986.04.26

Mokykloje:

Gaila mūsų buvo tiek daug, kad tik tiek tespėjom pamatyti. Gidas sakė, geriausia važiuoti mažomis grupėmis, tada galima ten landžioti visą dieną ar netgi kelias iš eilės. Bet vis tiek pilni įspūdžių paliekam Pripiatę.

Ir pro Černobylį grįžtam į Kievą

Ten dar kitą dieną palandžiojam po antrojo pasaulinio karo muziejų

, palandžiojam po miestą,

prisivalgom dar kartą picų Papa Džon picerijoj ir paliekam Kievą pajudėdami link Lietuvos.

]]> http://blog.acid.lt/2010/05/11/cernobylis/feed/ 1 http://blog.acid.lt/2010/04/20/islandijoje-issiverzes-ugnikalnis-%e2%80%93-tik-%e2%80%9edidziojo-ivykio%e2%80%9c-pradzia-video-15min-lt/ http://blog.acid.lt/2010/04/20/islandijoje-issiverzes-ugnikalnis-%e2%80%93-tik-%e2%80%9edidziojo-ivykio%e2%80%9c-pradzia-video-15min-lt/#comments Tue, 20 Apr 2010 20:17:29 +0000 mop http://blog.acid.lt/?p=786 Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis – tik „didžiojo įvykio“ pradžia? (video) | 15min.lt.

“Per pastarąsias porą dienų Katlos ungnikalnio aktyvumas padidėjo 200 proc. Tai faktas, dėl kurio jaudintis turėtų ne tik Islandijos, bet ir viso pasaulio gyventojai. Smogas, badas ir potyvniai – tai tik kelios paskutiniojo Katlos išsiveržimo pasekmės.”

Aš gi sakau čia prasideda linksmybės.

Представление начинается, занимайте места господа.

Baisu, bet įdomu. Baisiai įdomu kas gi čia bus toliau per ateinančius 5m. Bet manau visi busim labai įdomių istorinių įvykių liudininkai. Baisių, tragiškų, bet įdomių įvykių. Apie kuriuos rašys istorijos vadovėliuose. Jeigu bus kas nors kas rašys Svarbu iš viso to pasiimti kažką teigiamo, kažko išmokti ir keistis pagal force majeure aplinkybes, kurių deja negalim įtakoti. Nors vėl gi kaip pažiūrėsi. Jeigu žemę skaityti kaip Gają, gyvą mąstančią būtybę tuomet viskas aišku Kerštas už paklydimus ir neišmanimą kaip reikia elgtis su gamta. Na tai pirmyn keptis popkornus ir užimti vietas ant sofos kur sėdi visa american dream.

Nature by Numbers from Cristóbal Vila on Vimeo.

Jazz’as. Šeštadieniui bilietų negavom, buvo visi išpirkti. Tai paklausėm Sonatos restorane Stewart’o prie alaus. Po to netgi susimasčiau, kad gal visai norėčiau į jo koncertą, nes iki šiol galvojau, kad jis kokį tai šūdiną roką groja, pasirodo klydau Maistas Sonatos restorane tikrai skanus, bent jau kepsniai  ir steikai tikrai skanūs. Kas link pusryčių tai kitą kartą jų neimčiau, nes už 15lt. galima tikrai ką nors skaniau suvartoti nei porą blynelių keptų turbūt fritiūrinėj ir kavos. Taigi pusryčiams minusas. Į jam’ą irgi nėjom, nes ryte reikėjo anksti keltis ir eiti į baseiną Versmėj. O rinktis žmonės į jam’ą pradėjo ~1 tik, todėl bandėm miegoti, nors už lango gerai girdėjosi jazz’o garsai. Kitą kartą geriau paaukosiu baseiną ir pusryčius, bet į jam’ą nueisiu Čia truputį failinom. Baseinas versmėj? Purvina Na nepurviniau nei kokiam impulse, bet purvinoka Bet man tai netrukdo, Maroke ir ne tokios antisanitarijos esu matęs Gerai, grįžtam prie jazz’o. 13h koncertas ne itin sužavėjo, nebent tik latviai patiko su soliste J. Gulbė. Pats linksmumas prasidėjo 18h. Tikrai gerai pagrojo NICKO ŠVARCO IR AURELIJAUS ŠČIUKOS KVARTETAS ir KĘSTUČIO VAIGINIO KVARTETAS
Iš antrųjų ypač patiko kontrabosininkas ir bugnininkas. Bet šiaip jau ne tokį jazz’ą mėgstu. Vietomis buvo per daug dudų, vietomis per daug nusigrota solo. Bet overall užskaitau. Tik gaila grįžau iš kelionės pavargęs ir dar iš naujo peršalęs, o gal tiksliau nepasveikęs Į Birštoną antrą kartą gal važiuočiau vasarą, ir ilgiau nei dviem dienom. Į gydyklas eičiau tik į masažus

Įdomu kiek dar šitas filmas išliks populiarus.