Nukrypstant dar truputį nuo linkų – gimdami mes kiekvienas gaunam po naują dviratį. Kurį pradžioje mus moko minti, o vėliau jau minam patys. Nepamirškim, kad kelias per bruzdynus gadina dviratį ir po to pagaliau išsukus į plentą minti būna gerokai sunkiau, tai ratas kreivas tai grandinė nušoka. Norint pamatyti likusius paveiksliukus spauskit ant šito.

Nukrypsiu į dar vieną pievą per kurią tenka pasivažinėt šalia highway. Toje pievoje tokie patys dviratininkai. Ir sukiodamas po pievą susikantačini su jais ir tada įgaunu jėgų, žemėlapį ar gps’ą. Nes yra stebuklingas dalykas. Susiburus keliems tokiems dviratininkams tarp jų įvyksta kartais susijungimas, kontaktas. Ir tada bet koks energijos vienetas padidėja ne 1vnt. kiekvienam dviratininkui, o mažiausiai dviem vnt. Nes kiekvienas įneša savo energijos dalį, vienas mažesnę, kitas didesnę. Bet išeigoj abu gauna po tų energijos kiekių sumą. Kiti gi užsuka su neigiamais energijos kiekiais, tuomet jie nieko negauna arba dar atima iš kitų ir minusuoja dar labiau į minusą nuo savęs. Paskutiniu metu ir jaučiuosi būtent įsukęs į tą pievą, kur sutinku ne vieną tokį dviratininką, su kuriais nemažos energijos sumos išeina. Štai čia galima visai pradėti tikėti stygų teorija.

Dar vienas dalykas tai įkalnės ir nuokalnės. Tu pats sau nusistatai artėjančios įkalnės statumą. Gali ją įveikti ir tada busi apdovanotas maloniu nusileidimu atsipūtus. Gali gi pasukti per bruzgynus, kad apvažiuoti tą kalną. Tiems kam atrodo, kad jie perskrenda tą kalną tenepamiršta, kad teks kristi iš aukštai.

Dažnokai kelyje stovi rodyklės, bet mes jų dažniausiai nematom (jas pradeda rodyti tik pasiekus tam tikrą lygį), arba nepastebim ar nenorim pastebėti. Iš bruzgynų gi lenda velniai ir stato savo rodykles, kurias galima atskirti jei žinai kaip. Kad nenusuktum į bruzgynus reikia mokytis skirti ženklus, stebėti juos, todėl reikia neskubėti, kad gerai įsimintum ir lengviau atpažintum sekančius ženklus kelyje.

Nepamirškim dar vieno dalyko. Mes nieko nelaimėsim pasiekę finišą. Finišo nėra, arba bent jau niekas nežino kas už finišo ribos. Įsivaizduokim, kad už finišo linijos nėra nieko. Tik tamsa ir visiškai daugiau nieko. Tai argi norisi minti taip greitai, laužant savo dviratį link tos finišo linijos? Nemanau. Neskubėkim, minkim lėtai, aplink labai gražūs peizažai, tik didinant greitį jie blurinasi, blunka ir tamsėja. Kai kurie dviratininkai pasiekia tokį greitį, kad jaučiasi lyg tunelyje su išjungta šviesa. (ir štai čia video kuris mane įkvėpė šįvakar:

Likusius video žiūrim čia.

Jie mina, nieko nemato aplink, bet mina vis greičiau ir greičiau. Kai kurių tuneliai be pabaigos, kitų gi veda į šviesą. Bet tie kurių tuneliai be pabaigos nenori apsisukti ir važiuoti atgal. Tai juk nemadinga, nefaina ir lieva. Geriau atsitrenkti iškelta galva į sieną gale tunelio ir viskas. Finišas. Praleiskim tunelius arba grįžkim jei patekom į tokį. Ir gana minti per bruzgynus, bent jau sustokit pailsėti. Niekas nuo to nenukentės. O jums tai gali išeiti į naudą. Kad dviratis negestų reikia jį prižiūrėt, netvarkyti sugedusį, o reguliariai atlikti einamąjį remontą ir neleisti dilti klibančioms dalims. Nuo stovėjimo jis irgi genda, todėl pertraukos tenebūna trumpos.

Gal ne veltui yra frazė “neišradinėkim dviračio”.

Taigi iš viso to išeina, kad gyvenimas tai kelias, kuriuo mes važiuojam. Ką ir reikėjo įrodyti Juokauju.

Tai tiek šiam kartui. Pasižiūrėkit linkučius, gal gausit iš to kokį gps’ą arba bent jau žemėlapį. Net jeigu tik adresą – jau yra gerai. Sėskit ant savojo dviratuko ir minkit, ten kur rodo adresas.

Radęs įrašą internetinės rinkodaros bloge apie youtube’o kategoriją Education, paklausiau keletos žmonių, pasirodo niekas nežino apie šią skiltį youtube. Taigi tiems kas nežino, Youtube yra kategorija “education” kur garsūs pasaulio universitetai ir ne tik deda videopaskaitas apie įvairiausius dalykus.

1. Kaip jautiesi atsikėlęs ryte kai nereikia apsimetinėti, kad tu nemiršti?
2. Ar tiki mirties bausme? O kas jei kas nors šaltakraujiškai nužudė tavo motina? Kas jeigu kažkas nužudė nepažįstamojo motiną, bet išgelbėjo tavo gyvybę prieš mėnesį?
3. Jeigu turėtum draugą kuris su tavim bendrautų taip kaip tu kartais bendrauji su savim, ar ilgai jis būtų tavo draugu?
4. Ar geriau būtum turtingas, bet paralyžiuotom kojom ar vargšas, bet visiškai sveikas?
5. Kokią brangiausią dovaną esi gavęs? Ar ji yra nuostabiausia?
6. Kada paskutinį kartą melavai? Ar įmanoma meluoti tiesiog nieko nesakant?
7. Vagystė yra amoralu, taip? O kas jeigu vagystė vienintelė išeitis pamaitinti badaujantį vaiką?
8. Jeigu duočiau tau 20lt. kiek IŠ TIKRŲJŲ tu sutaupytum iš to? O jei duočiau 200,000lt kiek tada sutaupytum? Ar turėtų būti skirtumas?
9. Jeigu kas nors galėtų tiksliai pasakyti kurią dieną mirsi ar norėtum kad jis tau pasakytų?
10. Jeigu sužinotum, kad šiandien mirsi ar gailėtumeisi dėl ko nors? Ar būtum laimingas dėl paskutinių 24h?
11. Koks didžiausias tavo asmeninis nesėkmės momentas? Pažiūrėjus atgal ar jis tave padarė stipresniu/silpnesniu? Ko išmokai?
12. Ar esi ką nors diskriminavęs? Įsivaizduok, kad nusikaltėlis žinomas už savo rožinius marškinius nužudė keletą šimtų žmonių tavo mieste. O jeigu žmogus su ružavais marškiniais tiesiog pasibelstų į duris, ar atidarytum?
13. Ar vidinė ir politinė laisvė reiškia būti nepersekiojamu ir nediskriminuojamu, ar tai reiškia daryti tai, ką užsimanai?
14. Kas blogiau? Ar būti vargšu ar 40m. nekęsti 40h darbo savaitės?
15. Ar jauteisi taip lyg tau truktų laiko? O kiek laiko praleidi žiūrėdamas teliką, žaisdamas videožaidimus ar …?
16. Ar švenčiate degant žaliai? (šito nelabai supratau)
17. Jei galėtum rinktis kitą talentą ar savybę – kurią pasirinktum? Ar bandei kada nors – iš tikrųjų – išsiugdyti tai?
18. Nesvarbu kaip blogai pasisuktų reikalai ar pagalvoji, kad kažkam gali būti dar blogiau?
19. Ar padėdamas kam nors pagalvoji “kas man už tai”?
20. Džiaugsmas atrandamas paprastu sąmoningumu. Kas tavo džiaugsmas yra šiandien?
21. Koks skirtumas tarp “gyventi” ir “egzistuoti”?
22. Ar nori paaukoti savo vaiko ar mylimojo gyvenimą dėl karo?
23. Ar užduodi pakankamai klausimų, ar sprendi iš to ką žinai?
24. Jei galėtum viską pakeisti ar keistum ką nors?
25. Jei tavo gyvenimas būtų novelė kaip ją pavadintum ir kokia būtų pabaiga?

Likusios nuotraukos čia

Radau Godos laiške.

Būnant Maroke, vaikštinėjant po miestą ir ieškant linksmybių pamatęs mus arabas pasikvietė prisėsti šalia (parke ilsėjosi su šeima ir giminaičiais turbūt, aplink lakstė vaikai). Priėjau, prisėdau. Jis padavė ranką, prisistatė, pribėgo vienas iš vaikų, atsirėmė man į koją ir šypsosi į veidą. Arabas sako čia Ahmedas, o čia Abdula pristatydamas savo vaikus. Keisčiausia buvo tai, kad vaikas elgėsi drąsiau nei mano paties giminaičių vaikai pirmą kartą mane pamatę Štai ir skirtumas asmeninės erdvės skirtinguose žemynuose. Tą kartą viskas atrodė labai neįprasta, keista ir kažkiek nemalonu. Bet dabar prisimenant trūksta tokio bendravimo Lietuvoj, visi kas sau, visi su savom problemom, ir žūtbūt niekas nenori įsileisti į savo gyvenimą. Gali prieiti prie žmogaus norėdamas paklausti ko nors ne kalto ir didelė tikimybė, kad jis į tave žiūrės kreivai ir įtariai. Juk visi tokie užsiėmę individualai. Kuo daugiau būnu įvairiose pasaulio šalyse tuo dažniau man trūksta to paprasto, atviro ir nevertinančio bendravimo, kai eidamas gatve gali užkalbinti bet kurį į akį kritusį žmogų tiesiog šiaip, kad pabendrautum. Pas mus tokių žmonių žymiai mažiau, nors jaunimas gan atviras naujoms pažintims ir tai džiugina. Iš kitos pusės toks įspūdis gali susidaryti, nes visada “ten” viskas atrodo geriau, gražiau ir skaniau nei čia. Iš kitos pusės mūsų uždarumą patvirtina vienas mūsų įmonėj dirbantis albanas. Sakė, kad jam neįprasta kodėl visi ofise tokie užsidarę ir beveik nebendraujantys, keista buvo tai, kad nors visi viename “cubicle”, bet kiekvienas su ausinėm ir įnikę į savo kompus, beveik nebendraujantys, tik reikalui esant. Būkim atviresni naujiems potyriams ir žmonėms. Niekada negali žinoti ką sutikai.

Nespėjau dar nieko peržiūrėt, bet manau puslapis baidarininkams bus naudingas. Pasigedau tik rūšiavimo pagal pavojingumo lygį. Nes trūksta man vis adrenalino šituose lietuviškuose upeliuose Labiausiai kol kas kur esu plaukęs patiko Vilnelė, netgi vieną kartą pavyko netyčia apvirsti. Įdomu kuriose upėse daugiausiai slenksčių ir kurios pavojingiausios

Visiškai pritariu, kad moterys dažnokai sako vieną daro kitą, galvoja trečią.

Kad visada joms atrodo, kad tu nieko neveiki ir kad viskas turi būti taip kaip jos nori, nes tik jos geriausiai žino

Dar pridurčiau, kad mėgsta šiaip prisikabinti prie smulkmenų kai ne nuotaikoj.

Klykia pamačiusios ką nors labai gražaus (šuniuką, kačiuką, ar dar kokią nesąmonę, tos kurios neklykia vis tiek kvailai parodo savo džiaugsmą)

Painioja puses, o žiauriausia kai painiodamos puses rodo posūkį į vieną pusę, o vairuoja į kitą

Kai pastoviai klausinėja ar gerai atrodo.

Kai vėluoja dėl visiškai nepateisinamos priežasties.

Kai negali važiuoti į gamtą, nes ten nėra veidrodžių, feno, dušo ir pan.

Kai sėdi susiraukusios, pyksta, ir turi pats žinoti dėl ko supyko, o jei paklausi dėl ko, tai dar labiau supyksta, kad pats nesupranti

Nu va, kol kas tiek, gal dar ką nors sugalvosiu tai papildysiu.