mop

Draugas feisbuke palinkino gerą socialinį rusišką klipuką:

Gana kabinantis, ir verčiantis susimąstyti ar tikrai gyveni teisingai. Tik baigus žiūrėti įsijungė “pala pala”. Ir pagalvojau, o kodėl aš turiu gyventi dėl visuomenės, kažką kurti, būti hero, kažką išradinėti? Rodo, kad ant tavo kapo bus 16 skaitmenų. O koks tau skirtumas ar ant jo bus 16 skaitmenų, ar visa poema? Manau tau tikrai nesvarbu, kai tu jau guli ten, kas vyksta viršuj. Rašo, kad tu tik batareika? Taip ir yra, kol tu dirbi kitiems esi batareika kurį maitina visą didžiulį organizmą, kurį kažkas valdo ir maitinasi tomis batareikomis. Bet kuo mažiau priklausai nuo sistemos, tuo mažiau batareika esi. Kažkaip kertasi man šiek tiek tie lozungai. Esminė mintis “dirbk dėl kitų”. Kad kiti turėtų kažką. O kam man to reikia? Juk gyveni tik kartą ir gyvenimas tik tavo ir jis vienas. Tegu dėl kitų dirba kiti, kam tai patinka Visuomenininkai ir pan. Pagalvok dėl ko tu gyveni, ar tam, kad gyvenimas tau teiktų džiaugsmą, ar tam, kad kitiems jis teiktų džiaugsmą. Nors yra gi žmonių kuriems patinka gyventi dėl kitų, vadinasi tokia reklama tokiems, bet kurie dar apie tai nežino Žodžiu aš lieku prie savo nuomonės, kad man nelabai įdomu gyvenime ką nors išrasti arba, kad tapčiau hero. Svarbu, kad aš gerai jausčiausi, jei valstybė dėl to jaučiasi blogiau, tai čia jos požiūrio problema. Štai labai geras atsakymas į pirmąjį video, kuris daugmaž gerai atspindi mano nuomonę:

Taigi, po praeito posto, kad manęs niekas neskaito apsireiškė kai kas, kas mane visgi skaito Nuostabu ir džiugu, vis geriau ne tik sau rašyti. Ok, ne apie tai.

Sportuodamas sporto klube pagal eilinį kartą kito trenerio sudarytą programą (anksčiau vis mesdavau sportą nepastebėjęs jokių rezultatų). Ir štai jau kelintą kartą pradėjęs sportuoti (jau ketvirtas mėnuo kaip šiemet sportuoju, kažkaip užmetęs buvau po naujųjų, skyrybos, etc.) ir pasidaręs programą pas trenerį nusiviliu tuo, kaip greitai organizmas pripranta prie jos, ir ją reikia keisti. Kadangi mokėti kažkam už jo nuomonę nemėgstu, sugalvojau pats pasidomėti programų sudarymu, apskritai raumenų grupėmis, kaip derinti raumenų grupes pagal dienas ir pan. Žodžiu internete kaip visada apstu visko, ne tik literatūros, bet ir pamokančio video. Taigi kaip tarėm taip ir padarėm, susiradau vieną brošūrėlę su įvairaus lygio programėlėmis, dar susiradau kažkokį amerikietišką dvd, kuriame pateikiamos mass-gaining ir muscle defining programos. Kadangi esu sugalvojęs, kad reikia sudeginti kuo daugiau riebalų ir išryškinti raumenis, renkuosi muscle defining, kai jau bus pasiekti rezultatai, tada galima bus ir gainint masės biškutį

Kas labiausiai erzina šitose visose knygose ir video, tai, kad visi šneka labai subjektyviai. T.y. vieni rašo, kad geriau daryti taip ir ne kitaip, o kiti, kad jokiais būdais taip, o tik va taip. Taigi padariau sau išvadą, kad reikia bandyti abu būdus, ir žiūrėti kuris tau asmeniškai duoda geresnius rezultatus, ir neužknisa. Nes yra tokių pratimų kurie užknisa, ir vieni mėgsta vienokius vienam raumeniui daryti, kiti kitokius. Beliko dabar persiskaityti knygelę, kur aprašoma kaip taisyklingai netraumuojant savęs daryti visus tuos pratimus ir ramu. Laukiu kol praeis tas fuckin peršalimas, ir jaučiu, kad šeštadienį jau lėksiu su savo naujai susidaryta programa į sporto salę “stumdyt geležį” kaip pasakytų kiekvienas save gerbiantis marozėlis

Dar grįžtant prie laidotuvių temos. Žiauriausia buvo ne pačios laidotuvės, o tai kaip viena mergina nualpo, ir aukštielninka tvojosi į plyteles veidu, draugas rado tik du dantis, bet po to pietaujant gedulinguose paskambino kažkas iš ligoninės (kur ją nuvežė greitoji) ir lyg kažką girdėjau, kad daugiau nei du dantis išmušti. Žiauru, nueini į laidotuves, stovi kol gieda popas, kenti, tvardaisi, laikais vos nealpdamas, ir galiausiai nualpsti ir išsimuši dantis Apskritai man laidotuvės yra kažkoks gan kvailas dalykas. Visos tos ceremonijos, šokiai ir burtai aplink mirusįjį. Nežinau, manau geriausia kai tiesiog sudegina ir ramu. Jokio cirko aplink mirusįjį, kuriam iš tiesų nelabai jau ir terūpi ką ten žmogeliai aplink jo kūną veikia. Nors galiu ir klysti, niekad nebuvau dar miręs, kad galėčiau šimtu procentu teigti, kad geriau vienaip, o ne kitaip. Bet man visi šitie ritualai nežinau, atrodo beprasmiai ir juokingi. Nors tai tiesiog vienas iš to tikėjimo papročių. Kiekvienas tikėjimas turi savo papročius. Keisčiausia, tai kad ir netikinčius laidoja pagal kažkieno pasirinktą tikėjimą (dažniausiai artimiausio žmogaus). Įdomu kaip būtų laidojamas žmogus netikinčiųjų šeimoje.

Užteks šiam kartui, eikit geriau pasiskaitykit kaip pinigų pasidaryti (juk aktualu visiems dabar) – Turtingiausias Babilono Žmogus

Susimasčiau ar kas nors apskritai skaito mano blogą ar ne. Kadangi niekas nesireiškia komentuose, tai panašu, kad niekas ir neskaito, vadinasi galiu rašyti kada noriu nejausdamas jokio pareigos jausmo Vakar pasidariau, kad veiktų mano N85 navigaciją sustūmęs į ją garmin’o softą. Su native nokia maps soft’u viskas ok, bet route’us delioja tik po Lietuvą. Kitur reikia pirkti licenziją. Bet kažkaip nokijos Lietuvos žemėlapis gerokai detalesnis, randa Vilniaus raj. ir jame esančias gatves, garmin’as kažkodėl tuo pasigirti negali. Gal reikėtų paieškoti detalesnio Lietuvos žemėlapio ir jį sudėti į garminą tiesiog. Einu ieškoti detalesnio žemėlapio.

Po ilgojo savaitgalio šiek tiek peršalau, nenuostabu, nes tikrai per daug sau leidau. Rūkiau, gėriau, deginausi terasoj (kas 5min. reikėdavo vyniotis į plėdą ir iš jo, nes saulė tai išlįsdavo tai pasislėpdavo už debesų). Nenuostabu, kad dabar kankina sloga ir kosulys. Eilinį kartą įsitikinau, kad negalima man nei gerti nei rūkyti. Tik kodėl nieko nekeičiu, kad to nebūtų nežinau. Kas kartą sau sakau, kad viskas. Bet po trijų savaičių vėl tas pats, tai koks balius tai dar kas nors. Kur aišku galima negerti ir t.t., bet kažkaip ne visada gaunasi

Šiandien dalyvausiu draugo tėvo laidotuvėse. Kažkaip liūdna kai pagalvoji, kad dar keletas metelių ir laidotuvių padaugės aplink gerokai, pradės atkritinėti visi po truputį. Toks jau tas gyvenimas. Viskas priklauso nuo požiūrio. Kito akimis tame nėra nieko liūdno.

Na štai paupdeitinau blogą, ir vėl ramu. Gal kada užplauks ką nors produktyvesnio ar įdomesnio parašyti.

As long as you are in the natural environment, you will be peaceful to resolve any problems. Taip man pasakė kažkoks testukas. Vadinasi dar daugiau laiko praleisim gamtoj

Kadangi išskaičiau, kad reikia užsirašinėti viską ką nori geriau prisiminti, sugalvojau rašyti čia visokias įdomybes, kad po to lengviau būtų prisiminti ir galėčiau papasakoti draugams. O tai pasižiūri kokį filmą apie tolimas galaktikas, pulsarus ir juodas skyles, ir po kelių savaičių jau sunkoka būna papasakoti juodųjų skylių veikimo principus, arba kas apskritai yra pulsaras ir kuos jis ypatingas. O perskaičiau tik ką štai ką:

Gera nuotaika padeda ne tik geriau suvokti aplinkinę informaciją, bet ir plačiau matyti, t.y. regėjimo laukas esant gerai nuotaika padidėja.

Mokslininkai apskaičiavo, kad po 3,34 mlrd. metų Marsas gali trenktis į Žemę. Taip pat yra tikimybė, kad Žemė susidurs su Venera, arba Merkurijus su Venera. Arba apskritai Merkurijus gali nukristi ant saulės, arba iš viso išskristi iš galaktikos

Vakar teko dalyvauti dainų šventės atidaryme. Na pradžioje viskas atrodė tikrai iškilmingai ir pan. Tik jau po keliolikos minučių kai kurie žmonės pradėjo traukti savais keliais. Kad ir kaip vedėjai bandė sukelti patriotiškumą ir visuomeniškumą publikoje, jiems tai sunkiai sekėsi, daugelis nežinodami lietuviškų tautinių dainų žodžių atsargiai puse lūpų bandė traukti dainas kartu su vedėjais, bet nelabai jiems ten sekėsi. Gaila, tikrai gaila. Labai trūko tos visuotinės bendros nuotaikos, kurią pastebiu tik grandioziniuose tūsuose, kur tą nuotaiką puikiai pakursto sintetika ir gera muzika. Labai gaila, kad to nėra tautiniuose dalykuose. Iš kitos pusės džiugu buvo matyti bent jau tokią ganą didelę dalį žmonių, su akyse neslepiama pagarba Lietuvai ir jos didingumui.

Šiandien prisiminiau frazę “Jei duota viena burna ir dvi ausis, tai gal reikėtų daugiau klausyti nei kalbėti”. Vakar išbandžiau tą dalyką ant trijų mergaičių su kuriomis dalyvavau toje šventėje. Iš dalies džiaugiausi, nes supratau, kad nelabai turiu apie ką su dviem iš jų bendrauti. Iš kitos pusės jautėsi ta pareiga “geriau kažką kalbėti nei tylėti”. Visgi eilinį kartą įsitikinau, kad geriau patylėti, o tauškalus palikti italams ir kitiems lovelasams, kuriuo užveda pats pliurpimas apie nieką ir makaronų kabinimas savo aukoms

Lenkai pavedė su online viešbučio rezervaciją. Teks emailais susirašinėti arba skambinti. Nes radom viešbutį netoli audioriver, tai nusprendėm vienai parai pasiimti kambarį. Dušas, lova reikalingi išpindėjusiai reiverių trijulei Iškilo GPS’o klausimas, ir eilinį kartą kyla mintys nusipirkti patį devaisą, bet vis sustabdo tie gandai, kad 2010 GPS apskritai gali nebeveikti, dėl žemės orbitos poslinkio ir palydovų padėties

Klausau dabar set’o iš Sensation White vykusio Venrgijoj gegužės mėn. Nu kažkaip popselis toks labai jau. Neteko klausyti nieko anksčiau iš to tūso, bet kažkodėl įsivaizdavau kad muzika ten kitokia, nebent pakeitė dj’ai savo repertuarus, kad labiau atitiktų klausytojų poreikius. Ir štai išgirdau vieną gabaliuką, kuris reguliariai užgroja sporto salėj lipant steperiu ar darant kokį kitą pratimą. Kažkodėl jis asocijuojasi tik su sportu, prakaitu, raumenimis ir fitnesu (kažkodėl tas žodis iškyla asociacijų liste)

Na klipas pasirodo visai smagus, nors nieko ypatingo ir nuostabaus. Defaultiniai papai, šiknos ir kojos, kaip ir priklauso kiekvienam save gerbiančiam šiuolaikiniam klipui. Kaip gi be to. Net į gatves be to neišeina niekas. Juk svarbu parodyti viską ką turi, ir kuo daugiau tuo geriau. Nesvarbu, kad pradingsta bet kokia paslaptis. Na aišku faina paganyti akis ir visą kitą. Bet prasmės nepagaunu vis tiek. Negi rimtai toks didelis dėmesio trūkumas pas tas mergaites. Greičiausiai taip ir yra, vien sprendžiant iš aibės fotkių dedamų į socialinių tinklų profilius, visokie video apie nieką kur stengiamasi parodyti kuo daugiau kūno privalumų. Panašu, kad visa tai remiasi į tokį štai reiškinį “neturiu daugiau ką pateikti”. Jei nerealizuoji savęs niekur, o tik turi gražų kūną, tai kas belieka kaip tik jį rodyti, juk taip gauni pripažinimą, godžius žvilgsnius. Štai ir siekis.