Sep 10 2012

Kodėl aš bėgu

Category: Patarimai,Psycho,Sveikolismop @ 00.13

Pavasarį, po 10km. “Nike Aš Bėgu” bėgime, nubėgtų per 51min. 04s. gavau pėdų traumą. Plantarinį fasciitą. Pati populiariausia liga – bėgikų ir stovimą darbą dirbančių žmonių, tarpe. Negalėjau bėgti beveik tris mėnesius. Tuos mėnesius praleidau visiškai bet kaip. Pradėjau vėl rūkyti ir dažniau tūsintis. Galima sakyti pradėjau garmėti žemyn. Galiausiai sustojau, nes pajutau priėjęs kryžkelę – arba toliau leidžiu vėjais savo jaunystę ir atsiduriu nežinia kur, arba išsikeliu sau tikslus ir pradedu judėti į priekį. Kaip tik sutapo, kad tas sustojimas buvo beveik prieš jausmą “man atrodo vėl galiu bėgti”. Nubėgęs pirmus 4.66km. po tiek laiko, per 32min. supratau, kad privalau niekada nesustoti. Bėgioti atsargiau, nepersistengti įsikalbėjus sau, kad viską įmanoma pasiekti labai greitai.

Ta trauma atnešė man labai svarbią gyvenimo įžvalgą – neskubink įvykių jeigu jauti stiprią abejonę – nesustok, bet ir neforsuok. Lauk. Judėk tuo pačiu greičiu, bet stebėk ženklus. Jie tau pasakys ką daryti toliau. Spausi ir nepasieksi to posūkio už kurio slypi atsakymas – ir teks laukti labai ilgai kol vėl pasieksi tą posūkį.

Keista, bet po pirmojo bėgimo vėl jaučiausi puikiai. Tarsi man kas užmautų pasaulio imperatoriaus karūną. Nesvarbu kiek ir per kiek nubėgau. Aš išėjau ir nubėgau. Vėl. Ir galiu vėl ir vėl nubėgti. Mažiau, lėčiau, bet nubėgti. Judėti pirmyn. Nestovėti.

Neberūkau, na gal savaitę, nesvarbu. Norisi, bet vis mažiau ir rečiau. Pradėjus vėl bėgti – atsirado tikslas ir ne vienas. Nauji žmonės. Vos pradedi judėti ir voratinklis kuris tave saisto su visu pasauliu pradeda vibruoti ir pritraukti kitus. Tuos kurių keliai eina šalia ir vietomis susiduria į vieną. Tuos kurių tikslai tokie patys. Žmogus socialus. Nereikia kraštutinumų, buk su savim, bet ir dalinkis su kitais. Ieškok aukso viduriuko – nei per daug nei per mažai – pats tas. Tas pats ir su bėgimu. Nei per daug nei per mažai. Tik tiek kiek reikia, kad judėtum pirmyn.

Ir niekada nesustoti. The only way is up! Žmogus – kaip ryklys, jis gyvas tik tada kai jis juda. Kai keičia vaizdus aplinkui ir patyria naujus gilius. Judėjimas pirmyn, nesidairant per daug atgal – link tikslo. Pradėk bėgti ir rasi tikslą. Pasiek finišą ir pasieksi tikslą.

Kartais savęs paklausiu – ką aš galvoju kai bėgu. Viską. Galvojų viską apie nieką ir nieko apie viską. Nei galvoju nei negalvoju. Tiesiog bėgu. Ir mintys galvoj  bėga taip pat pro šalį, kaip pro praeivius prabėgų aš. Bet kas kartą grįžtu su įžvalgom, kad ir pačiom mažiausiom, kad ir ne visada jas įsidėmėjęs. Jos išlenda tada kai to labiausiai prireikia. Parbėgęs parsineši bent vieną trofėjų ar artefaktą. Kurio tau gali prireikti kitur. Tu parbėgi kartu su dar vienu atsakymu. Atsakymu į klausimą kurio dar nežinai.

Išeik į kiemą ir tu. Nesvarbu kaip tu atrodai ir kaip atrodo tavo šortai ar treningai. Eik ir bėk. Nubėk 5min. Poryt nubėk 7min. Negali ir tiek? Nubėk 3min. Nubėk nors kažkiek. Ir nesustok jei nesiseka. Bėk lėčiau, bėk mažiau, bet bėk. Pamatysi kaip atrasi naujus atsakymus į klausimus kurių dar sau neuždavei.


May 15 2012

Meilės kančios būdingos tik neurotikams

Category: Patarimai,Pezalai,Psycho,Santykių peripetijosmop @ 14.26

Negaliu nepasidalinti puikiu straipsniu apie meilę ir šiaip gyvenimą. Jeigu kiekvienas perskaitys, įsigilins ir įsisavins tai kas jame parašyta, gal tapsime laimingesni ir supratę kas yra tikroji meilė – rasime tai ko visada ieškojome? O gal kaip tik nustosime ieškoti ir viskas kas turėjo būti – atsiras savaime? Skaitom: Meilės kančios būdingos tik neurotikams


Oct 01 2009

Visa tiesa

Category: Įdomybės,Psychomop @ 16.41

Visa tiesa apie tave ir mane:


May 28 2009

Dvi jūros

Ar kada sustojame pagalvoti kur plaukiam savo gyvenime, ir koks mūsų tikslas? Neveltui sakoma “Žmogus be tikslo, kaip laivas be būrės išplaukęs į atvirus vandenis”. Dvi jūros mumyse tai kaip išorinis ir vidinis pasaulis. Jei nesistengsi išlaikyti balanso tarp judviejų kažko pastoviai trūks. Vieną dieną trūks motyvacijos gyventi, arba šiaip užpuls apatija, arba tiesiog šiaip nejausi gyvenimo skonio. Per daug pakrypęs į kažkurią pusę nematai kitos. Neveltui sakoma “aukso viduriukas”, todėl ir gyvenime turi būti tas aukso viduriukas. Turi sutarti su savim ir savo vidumi, kad pasiektum tikslų išorėje. Nežinodamas kas esi viduje, nežinosi kas esi išorėje, kaip laivas blaškomas vėjo, audrų plaukia ten kur ji neša jūra, taip pat ir pats plauksi per gyvenimą. Tik ten kur jis tave neš. Bet vien turėti tikslą neužtenka, reikia tiksliai žinoti ar tu to tikrai nori, ar tu to nori, kad pranoktum savo kaimyną Petrą ir jam įrodytum, kad tu irgi ne iš kelmo spirtas, nors tau gal būt to visiškai nereikia, ir tik švaistysi save, savo jėgas, laiką ir kantrybę vien tam, kad kažkam kažką įrodytum. Bet gal tam Petrui visai net neįdomu, kad tu bandai su juo varžytis.

Per daug pasidavęs vidiniam pasauliui prarasi gebėjimą džiaugtis pasauliu, jo teikiamais malonumais ir staigmenomis. Kraštutinumai bet kurioje srityje nėra gerai. Kaip viena pažįstama pasakė “na bet jei jau tikėti, tai tikėti iki galo” pateisindama fanatiškus tikinčiuosius. Iš kitos pusės jeigu jie jaučiasi laimingi puolę į tuos kraštutinumus tai kodėl turėčiau primesti jiems savo nuomonę. Tas pats ir su kraštutinumu pasinerti vien į įšorinį pasaulį. Pinigai, karjera ir prabangūs žaisliukai kurie suteikia laimės pojutį tai minutei. O po to tie žaisliukai tiesiog brangsta, arba auga jų kiekis. Bet pasitenkinimas nedidėja. Ir ką tada daryti? Visas gyvenimas išvaistytas, turi viską, bet nejauti laimės, gyvenimas pilkas ir beskonis. O gal tiesiog jei dar esi jaunas reikėtų atsižvelgti į savo vidų, paklausti savęs dažniau ko tu nori iš tiesų. Pagalvoti ar tau tikrai reikia to ką tau siūlo aplinka, ką tau siūlo reklaminiai stendai, maxima ir petruškevičiai? 🙂 Gal tu nori visai ko kito, tik bijai sau leisti galvoti apie tai? Pabandyk sau tai leisti, nebijodamas ir negalvodamas kaip į tai reaguos aplinka, pamatysi kaip smagu laužyti savo paties rėmus, visuomenės nustatytus stereotipus ir dogmas. Arba gali rinktis paprastesnį būdą, likti ten pat, ir merdėti “darbas, maxima, namai”. Visada yra iš ko rinktis, ir man klaiku klausyti žmonių kurie sako “aš neturiu pasirinkimo”, “aš priverstas elgtis taip ir nekitaip”, “o ką žmonės pagalvos/pasakys”. Todėl ir neturi pasirinkimo, nes pats sau nustatai ribas. Neturėsi pasirinkimo kol galvosi, kad tu jo neturi. Post’ui įkvėpė šis straipsnelis. Na ir muzikėlės dar pabaigai, negaliu nustoti klausyti, labai addictive dainelė 😉


May 12 2009

Lietuvio nacionalinis charakteris

Category: Psychomop @ 15.50

Nusipirkau žurnaliuką “Psichologija tau”. Turbūt vienintelis lietuviškas už kurį vertą mokėti daugiau nei 5lt. Nors ir perskaičiau dar tik porą straipsnelių, bet ypač patiko straipsnelis apie Lietuvą, jos sociumą, ir apskritai lietuvio požiūrį į aplinką, velniškai taiklu.

Lietuvio nacionalinis charakteris