http://www.youtube.com/watch?v=zWz7y8pktP0

Viskas prasidėjo 1991m., kai Lietuvoje kilo neramumai: mes su tėvais ir visa gimine kaip kokie čigonai patraukėme į Berlyną prašyti politinio prieglobsčio. Glaudėmės tada kažkokiame dideliame, apleistame (bent jau man taip atrodė) name. Dabar prisimenant tas detales šiek tiek juokinga, o tada man tai atrodė kaip baisiausia pilis iš siaubo filmo. Panašiai ten taip ir buvo: kokių 6–8 m aukščio lubos pirmajame aukšte, kur máldavomės dieną ir sukti platūs laiptai, vedantys į antrame aukšte esantį tualetą. Kadangi šviesos ten nebuvo, tekdavo nusiimti nuo sienos žibintuvėlį, kuris įsijungdavo vos jį nuėmus ir išsijungdavo pakabinus atgal. Nueiti į tualetą buvo tolygu praeiti pro bosą. Velniškai baisu, ta kažką burbanti išprotėjusi senė, keisti garsai, sklindantys nežinia iš kur.

Brrr…

Tėvas nuolat su kuo nors žaisdavo šachmatais, o aš su pusbroliais ir pusseserėmis landžiodavau po tą pastatą. Gąsdindavom vienas kitą. Netgi dieną, kad nueitum į tualetą, reikėdavo žibintuvėlio, kitaip nieko nebuvo matyti. Baisiausia ten buvo ta sena senutė, kuri nuolat kažką burbėdavo panosėje ir vis bandydavo nuvyti kažką įsivaizduojamo nuo laiptų. Jaučiausi, kaip psichuškėj. Baisu, bet ir labai įdomu.

Mačiau pradėtą griauti Berlyno sieną, prekiavau sovietiniais ženkliukais prie jos, tėvai prekiavo šalia. Paskui landžiodavau po turgų su keletu markių ir godžiai žiūrinėdavau į parduodamus senus, sulaužytus žaislus. Taip nieko ir nepirkau. Dangus, kiek pamenu, buvo pilkas, atrodo nuolat. Ta siena, tėvų draudimai „ten neik, ten negalima“ bandant pralįsti per skylę sienoje – atrodė mažų mažiausiai neįprasta ir netgi apokaliptiška. Viskas atsiduodavo Štazi ir baime. Bet nepaisant visko, godžiai visomis juslėmis rydavau naujo, gimstančio Berlyno įspūdžius.

Vien ko buvo vertos automatinės stiklinės durys stotyje (lyg traukinių). Lakstydavom ten atgal. Paskui rungtyniavom, kas sugebės įsibėgėti kuo greičiau ir prabėgti neatsitrenkus į tas duris. Dar pamenu kažkokį kompą, turbūt informacinis stendas, kuriame bandėm kažką maigyt ir kažką pamatyt. Juokingiausia gi dabar prisiminti bukletų varžybas. Eidavom per visas parduotuves ir rinkdavom ten padėtus bukletus apie prekes (kaip pas mus būna maximose, rimiakuose ir kitose parduotuvėse). Grįždavom su dviem, trim maišais įvairiausių bukletų, nuo vaistinių iki el. aparatūros. Mums tai buvo toks kosmosas, toks stebuklas, kad dabar net negaliu patikėti tuo, ką tada darėm.

Kažkokio prekybcentrio trečias aukštas, kaip dabar pamenu. Žaislųųųų – kaip dabar bet kurioj žaislų parduotuvė, o gal ir daugiau, nes tam buvo skirtas visas aukštas :) Ir didelė jų dalis guli ištraukta iš pakuočių, gali pažaisti, pajunginėti elektrinius traukinukus. Gal todėl taip sudievinu tą miestą, kad tada vaikystėje mačiau jį kaip pasaką.

Paskui lankiausi Berlyne gal kokius 8 kartus per visą gyvenimą. Kartą buvom ten su tėvu tris savaites, darbo reikalais. Visai šalia buvo maža parduotuvėlė, kur prekiavo limonadu, saldainiais ir dar kažkuo, – pamenu tik tai, kas man buvo svarbiausia. Kasdien ten eidavau ko nors nusipirkt. Pardavėja, miela senutė, jau pažindavo mane ir sveikindavosi, matė, kad nesuprantu, bet kažkaip susibendraudavom ir ji man parduodavo vis kokį naują saldėsį. Išeidavęs su kokakolos skarbonke ir saldėsiu, žiūrėdavau į daugiabučių langus, bandydavau įsivaizduoti save ten gyvenantį, galvodavau,
ką aš veikčiau ir kaip bendraučiau su vietiniais vaikais.

Labai keista visą tai dabar prisiminti. Keista atsiradus galimybei suvokti, kad visą laiką link to ėjau. Pats to nepastebėdamas.

Paskutinį kartą Berlyne buvau prieš porą metų. Tik 3 dienas, bet vis kartojau „kaip norėčiau čia pagyventi“. Plaukėm upe ir dairydamasis aplink jaučiau euforiją – aš vėl savo mieste. Berlyne jaučiuosi saugiau nei Vilniuje. Jis man toks savas, kad net baisu taip galvoti.

Ir vėl tos pačios mintys ir vėl tie patys norai. Ir kas kartą pasitikrindavau ar išaugau jau tą norą, bet pasirodo ne, jis niekur nedingo, kaskart vis tiek norėdavau pagyventi tame mieste.

Dažnokai su pusbroliu kalbėdami apie gyvenimą ir ateitį, prieidavom išvadą – „Move to Berlin“. Tai buvo atsakymas į bet kokius klausimus. Tai atrodė kaip universali gyvenimo išeitis. O dabar tai po truputį virsta realybe. Net visai netikėtai man pačiam.

Žinau, kad bus sunku, kad bus lengva, kad bus linksma ir bus liūdna. Bet aš noriu viso to. Noriu pajausti Berlyną iš vidaus, kaip gyventojas, o ne turistas. Noriu matyti jį, girdėti, uosti ir jausti. Važinėti dviračiu ir metro. Važinėti autobusu ir išnuomota mašina važiuoti savaitgalį ne į Palangą, o į Prancūziją, Belgiją, Olandiją. Skristi savaitgaliui pas draugus į Londoną, skristi į Ibizą pasitūsinti.

Yra ir žmonių kurie nuoširdžiausiai džiaugiasi kartu. Yra kurie palaikė nuo pat pradžių, nes jautė, kaip aš to noriu, jautė, kad tai mano svajonė ir padėjo visaip kaip jos pasiekti. Realiai padėjo vien tik kartu su manim norėdami. O to juk ir užtenka. Užtenka, kad pasaulis norėtų kartu su tavim ir svajonės pildosi. Kai ji man pasakė, kad visą laiką tikėjo, kad tai mano svajonė ir palaikė, pasijutau lyg ji būtų mano angelu sargu, kuris visą tą laiką lydėjo mane link tos svajonės. Žmonės, kurie tiki tavim ir nuoširdžiai nori, kad tu pasiektum savo svajonių yra stebuklingi. Nekreipdami dėmesio į savo interesus jie tiki tavim, kad ir ką būtum sugalvojęs. Ačiū

Dirbsiu toj pačioj kompanijoj, kur dirba vaikystės draugas. Pažįstu jį nuo tada, kai jam buvo 2 metukai. Man gi tuo metu buvo 5. Vaikystę praleidom kartu, paskui paauglystėj draugai pasikeitė, visai nebendravom, tik pasilabindavom laiptinėj. Paskui išsikrausčiau iš rajono ir ryšys visai dingo. Po daug metų buvom susitikę ir galvojom nuomotis butą kartu, bet pajutom, kad to ryšio, kuris buvo vaikystėj, nebėra. Išsiskirstėm, bet pozityviai.

Šią vasarą susirašėm: jis parašė, kad bus Lietuvoj ir būtų smagu susitikti vėl. Susitikom, labai trumpam. Gal valandai. Užsuko į svečius, pasėdėjom, pašnekėjom. Jis pasigyrė, kad dirba Berlyne. Labai nudžiugau, užpavydėjau ir pasisakiau, kaip norėčiau ten pagyventi. Jis pritarė, kad tai nuostabus miestas, net geriau už Kopenhagą.

Tai turbūt vienintelis miestas į kurį emigruočiau net jei čia uždirbčiau 10 000. Nes emigruočiau ne dėl pinigų, o dėl miesto, dėl vokiškos kultūros ir precizikos. Dėl jų tvarkos ir tikslumo.

Po kelių mėnesių jis man parašė ir paklausė ar nenorėčiau dirbti pagal specialybę Berlyne, toj pačioj kompanijoj, kur dirba jis. Nedvejodamas pasakiau, kad taip. Nors dar tvirtai nežinojau, ar noriu, nežinojau, kokie reikalavimai. Bet galimybė atsidurti Berlyne ir dirbti pagal specialybę atrodė nuostabiau nei nuostabu Išsiuntęs CV vis laukiau, kada su manim susisieks. Skaičiavau dienas. Paskui pamiršau. Bet staiga gavau laišką su pasiūlymu dalyvauti pokalbyje skype’u. Suderinu pokalbį po darbo ir atlėkęs namo ruošiu vietą iš kurios atrodyčiau geriausiai. Tikrinu webcam’ą. Viskas ok. Neveikia mikrofonas. Gerai, kad dieną nusipirkau kitą. Tas irgi veikia nelabai, bet kažkiek veikia. Pavyksta susireguliuoti. Skambina. Atsiliepiu. Bet panašu, kad jie mato sustojusį vaizdą ir prastai mane girdi. Išjungiu webcam’ą – nieko gero. Tada susiskambinam telefonu ir lyg ir viskas gerai dabar. Kalbamės. Pasakoju jiems apie savo darbo patirtį, o pats mintyse piešiu save butuose ir parkuose, kuriuos mačiau ieškodamas buto, nuomai Berlyne.

Pokalbis praeina gana sklandžiai, tik tiek, kad jie taip ir nesusidarė jokio įspūdžio apie mano profesinius įgūdžius. Todėl pasiūlo susisiekti dar kartą. Online testui. Turėsiu jiems stebint atlikti kažkokius standartinius, su mano specialybe susijusius darbus, o jie stebės ir vertins. Pokalbis suderintas, laukiu kitos savaitės. Atšaukta, susirgo kažkas. Nukeliam. Vėl atšaukta, nes pamiršo. Ech, galvoju, ne šį kartą. Bet galiausiai susiderinam. Prisijungiu ir nuo pat pirmos užduoties
nežinau, ką daryt. Stringu, bet nepanikuoju. Išsisprendžiam. Judam toliau, pasirodau gal visai neblogai. Laukiu rezultatų ir nesulaukiu. Praeina porą savaičių, o niekas taip ir nesusisiekia, nors žadėjo.

Vieną dieną skaitau straipsnį apie tai kaip lietuviai nemoka komunikuoti kandidatuodami. Perskaitau auksinę mintį „lietuviai nesidomi savo progresu dalyvaujant atrankoje“. Aha, vadinasi turiu pats juos pajudinti. Ir paklausiu, kaip ir kas, ar yra kokių naujienų. Pradžioje mane su kažkuo supainioja ir net nepamena, kas aš. Nu (facepalm), nieko gero galvoju. Bet paskui kažką suranda, atpažįsta ir aha. Paklausia, ar vis dar domina ta pozicija. Nuoširdžiai pasakau, kad laukiu bet kokių žinių ir tai yra tikrai ta pozicija, kurią norėčiau užimti. Nukreipia mane pas CTO, nes kitas serga. Tas neilgai laukęs, po keletos valandų susisiekia ir pasako, kad aš kaip ir priimtas ir jie kaip ir nori man pasiūlyti darbą. O čia ir prasideda įdomiausia dalis.

Jaučiuosi kaip laimėjęs aukso puodą. Skaitau keliolika kartų jo žodžius, kur jis rašo, kad aš priimtas. Dar kartą, dar kartą. Netikiu. Nueinu atsigerti vandens, vaikštau po ofisą ir nežinau. Nesuprantu. Ar tai gali būti tiesa. Perskaitau dar kartą. Taip. Sutrinka kvėpavimas. Jausmas lyg pasaulis sustojo suktis ir laukia iš manęs reakcijos. O aš nežinau kaip reaguoti. Lyg panika, lyg džiaugsmas, lyg baimė.

Klausinėju toliau. Aptariam atlyginimą ir viskas. Jis mane nukreipia pas HR ir pasveikina prisijungus prie komandos. Laukiu, kol su manim susisieks HR ir atsiųs sutartį. Atrodo išprotėsiu, kas porą minučių žvilgčioju į gmail’o skaitliuką taskbar’e, ar neatėjo laiškas. Atėjo – ne tas. Atėjo – vėl ne tas. Galiausiai sulaukiu. Gaunu sutartį. E-mail’u. Taip šiais laikais gaunamas darbas. Nusiunti CV, dalyvauji pokalbyje skype’u, gauni sutartį e-mail’u, atsispausdini, pasirašai, nuskanuoji ir nusiunti atgal. Viskas. Tu įdarbintas.

Skaitau. Yra sąlygų, kurios nuleidžia ant žemės, bet tai vis tiek geriau nei toliau ieškoti savęs čia. Juk tai Berlynas. Mano svajonė. Velniop viską – aš išvažiuoju. Esu nepilietiškas egoistas, bet mano svajonės yra mano svajonės. Ir lyg šiol norai išsipildydavo todėl, kad dariau tai ką norėjau, o ne tai ko norėjo kiti.

Kažkada dirbau su tėvais jų versle. Pinigų netrūko visiškai. 20-ies metų uždirbau daugiau nei dabar. Bet jaučiau, kad tai ne man. Jaučiau, kad nerealizuoju savęs. Išėjau. Daug kas vadino durnium ir daug kas smerkė dėl to. Tėvai lyg ir priėmė tai, bet ne iš karto. Galiausiai suprato, kad vis tiek geriau, jei darysiu taip, kaip noriu, nei taip, kaip kitiems atrodo. Dabar suprantu, kodėl gyvenime nereikia nieko klausyti. Daryti tik tai, ką nori daryti. Neabejoti savimi. Bandyti, klysti, nudegti, bet daryti tai, ką nori. Ir dėl nieko nesigailėti. Kad ir kiek klaidų padarei, kad ir kiek praradai. Nebūna blogos patirties. Visokia patirtis yra gera, nes ji tave ko nors išmoko. O tai ir yra svarbiausia. Mokytis ir išmokti. Nesvarbu kaip. Svarbu išmokti pamokas. Svarbu judėti pirmyn. Juk žmogus kaip ryklys, jei nejuda – miršta.

Viskas. Sprendimas padarytas. Belieka sulaukti jų, sutarties pasirašyto varianto, atspausdinti, pasirašyti, nuskanuoti ir nusiųsti atgal. Laukiu Ir sulaukiau. Pasirašiau, išsiunčiau. Beliko atidirbti dvi savaites senajame darbe ir išskristi į svajonių miestą

Ant riešo turiu apyrankę iš festivalio, vykusio Portugalijoje 2008 metais. Vis dar ją nešioju. Ji medžiaginė, todėl niekad jos nebuvau nusiėmęs. Kad ją nuimčiau, tektų kirpti. Daug kas klausdavo, kodėl nenukerpu, kada nukirpsiu, ar nebijau, kad kas nukirps Nenešioju papuošalų, nes man jie kaip kažkoks apribojimas. Tik šitą. Todėl šiuo atveju – nusikirpsiu tą apyrankę prieš sėdant į lėktuvą, skrendantį į Berlyną. Daug visko nutiko per tuos metus, kiek ją turiu. Daug vertingų dalykų. Daug nušvitimų, atradimų, įžvalgų ir apsivertimų 180 laipsnių. Bet jaučiu, kad tai naujas šuolis. Visiškai naujas šuolis į visiškai naują gyvenimą. Į sekantį lygį. Dar nežinau, kas manęs ten laukia, bet juk tam ir gyvenam, kad liptume ant atbrailos ir šoktume nuo jos į nežinią. Į naujus vandenis. Vien tam, kad pažiūrėt, ar neužsimušim. Ar vanduo šiltas. Ar teisingai susigrupavai prieš pat įeinant į vandenį. Ar greitai rasi paviršių ir išplauksi įkvėpti. Aš renkuosi visada šokti. Nes tik taip sužinosi, koks ten tas vanduo. O kol kas palaukime skrydžio. Šį įrašą galbūt papildysiu naujienomis, kaip man sekasi vis dar būnant Lietuvoje. Bet sekantis įrašas jau bus iš ten. Nusileidus

Sekantį įrašą skaitykite jau čia – mano naujai sukurtame bloge - movetoberlin.lt

Ta trauma atnešė man labai svarbią gyvenimo įžvalgą – neskubink įvykių jeigu jauti stiprią abejonę – nesustok, bet ir neforsuok. Lauk. Judėk tuo pačiu greičiu, bet stebėk ženklus. Jie tau pasakys ką daryti toliau. Spausi ir nepasieksi to posūkio už kurio slypi atsakymas – ir teks laukti labai ilgai kol vėl pasieksi tą posūkį.

Keista, bet po pirmojo bėgimo vėl jaučiausi puikiai. Tarsi man kas užmautų pasaulio imperatoriaus karūną. Nesvarbu kiek ir per kiek nubėgau. Aš išėjau ir nubėgau. Vėl. Ir galiu vėl ir vėl nubėgti. Mažiau, lėčiau, bet nubėgti. Judėti pirmyn. Nestovėti.

Neberūkau, na gal savaitę, nesvarbu. Norisi, bet vis mažiau ir rečiau. Pradėjus vėl bėgti – atsirado tikslas ir ne vienas. Nauji žmonės. Vos pradedi judėti ir voratinklis kuris tave saisto su visu pasauliu pradeda vibruoti ir pritraukti kitus. Tuos kurių keliai eina šalia ir vietomis susiduria į vieną. Tuos kurių tikslai tokie patys. Žmogus socialus. Nereikia kraštutinumų, buk su savim, bet ir dalinkis su kitais. Ieškok aukso viduriuko – nei per daug nei per mažai – pats tas. Tas pats ir su bėgimu. Nei per daug nei per mažai. Tik tiek kiek reikia, kad judėtum pirmyn.

Ir niekada nesustoti. The only way is up! Žmogus – kaip ryklys, jis gyvas tik tada kai jis juda. Kai keičia vaizdus aplinkui ir patyria naujus gilius. Judėjimas pirmyn, nesidairant per daug atgal – link tikslo. Pradėk bėgti ir rasi tikslą. Pasiek finišą ir pasieksi tikslą.

Kartais savęs paklausiu – ką aš galvoju kai bėgu. Viską. Galvojų viską apie nieką ir nieko apie viską. Nei galvoju nei negalvoju. Tiesiog bėgu. Ir mintys galvoj  bėga taip pat pro šalį, kaip pro praeivius prabėgų aš. Bet kas kartą grįžtu su įžvalgom, kad ir pačiom mažiausiom, kad ir ne visada jas įsidėmėjęs. Jos išlenda tada kai to labiausiai prireikia. Parbėgęs parsineši bent vieną trofėjų ar artefaktą. Kurio tau gali prireikti kitur. Tu parbėgi kartu su dar vienu atsakymu. Atsakymu į klausimą kurio dar nežinai.

Išeik į kiemą ir tu. Nesvarbu kaip tu atrodai ir kaip atrodo tavo šortai ar treningai. Eik ir bėk. Nubėk 5min. Poryt nubėk 7min. Negali ir tiek? Nubėk 3min. Nubėk nors kažkiek. Ir nesustok jei nesiseka. Bėk lėčiau, bėk mažiau, bet bėk. Pamatysi kaip atrasi naujus atsakymus į klausimus kurių dar sau neuždavei.

Toliau čia

Nesuprantu dar vieno aspekto. Aš galiu eiti tomis pačiomis gatvėmis ir žiūrėti kas vyksta tavo lange/kieme/name realiu laiku. Ir tu nekreipsi į tai dėmesio, nes aš praeivis. O jeigu tą patį mato objektyvas, tai jau privatumo pažeidimas? Ne per daug susireikšmini? Juk niekas neprašo tavęs įsileisti google’ą į namus ir fotkinti kaip tu gyveni. Google’as/praeivis pamatys ne daugiau nei tu jam pats parodysi.

Laukiau laukiau naujo telefono rinkoj, bet nesulaukiau. Dar po ranka pasisuko tai, kad išėjau iš savo senos darbovietės ir gavau krūvelę atostoginių. Kažkaip labai jau spaudė man kišenę tie pinigai, taigi nusipirkau planšetę ir tuomet užsisakiau telefoną iš pigu.lt. Kadangi ten jo kaina buvo patraukliausia. Aparatas – Samsung Galaxy S2. Kadangi prekė brangi tai savaime suprantama tikėjausi ir atitinkamo aptarnavimo. Ką gi, užsisakiau – laukiu. Galų gale gaunu pranešimą, kad telefoną jau galiu atsiimti. Nieko nelaukdamas, po darbų, iš karto sėdau į mašiną ir pirmu taikymu lekiu pasiimti savo naujo žaisliuko. Jau važiuodamas pakeliui galvojau kaip aš visą vakarą jį maigysiu, konfigūruosiu ir atnaujinsiu į ICS (geek’ai mane supras) Atlekiu į pigu.lt atsiėmimo punktą (Savanorių pr.), pasakau užsakymo numerį ir trypčiodamas laukiu kol atneš pakuotę. Pakuotę atnešė, griebiau ir į mašiną.

Galvoju – vis tiek galbūt stovėsiu kamštyje, reikia išsilupti kortelę iš kito telefono ir bent jau įsijungti šitą, pasidžiaugti iš karto kaip sakant neotchodia ot kassy. Aha. Pasiimu dėžutę. Lipdukas bylojantis, kad jam praplyšus prekės priimti nevalia arba įsitikinti, kad pakuotės viduje nieko netrūksta, buvo visgi praplėštas. Na gerai. Ko tik nebūna. Gal muitininkui siunta sukėlė įtarimą ir jis praplėšė pakuotę (nors spėju teisės lyg ir neturi), gal sandėlininkas norėjo įsitikinti, kad nieko netrūksta. Tebūnie. Didžiulis oranžinis vodafone.es lipdukas ant pakuotės irgi truputį sukėlė įtarimą, bet ką jau ten. Man naujo žaislo reikia, čia ir dabar. Išlupu tą stebuklą iš pakuotės. Ta permatoma plėvelė kuri dabar klijuojama ant visų plastmasinių detalių, vietomis priklijuota iš naujo ir po ja jau yra dulkių. Hm. Nu tarkim. Jau pradedu pykti, bet iš kitos pusės garantija, visa kita. Tiek to. Dedu aparatą atgal į pakuotę ir lekiu namo.

Patogiai įsitaisau ant sofos. Įjungiu. Pasileidžia ICS update’as (suprask – jis jau buvo paleistas prieš tai, bet po perkrovimo telefoną paliko išjungtą, taigi update’as tęsiasi toliau). Nu pzdc galvoju, kažkas jau ryškiai prie jo prikišo nagus. Ir ne šiaip pavartė rankose . Tebūnie, sulaukiu update’o pabaigos ir jau pradedu džiaugtis, BET. Sensorinių mygtukų pašvietimas neveikia. Na ok, gal išjungta nustatymuose. Gal kambary per šviesų ir todėl jie neveikia?(nesąmonė). Įsijungiu youtube’ą, susirandu SGS2 unboxing ir peržiūriu keletą filmukų, visuose mygtukai dega. Susirandu nustatymuose kur įjungiamas/išjungiamas pašvietimas. Ką bejungtum, pašvietimas neveikia. Viskas. Frustracija, panika ir pykčio priepuolis.

Gal update’as sugrybavo? Išjungiu. Dedu sim kortelę ir jungiu vėl. Mygtukai vis tiek nešviečia. (na gerai, atiduosiu į garantinį, pakeis). Suvedu PIN kodą…. ir? Neatspėsit niekada. Gaunu pranešimą “Enter unlock key”. Viskas. Šitoj vietoj išlupu sim kortelę, metu telefoną į dėžutę ir skambinu į pigu.lt. Aprėkiu ir paklausiu kokio žalio jie man sugebėjo įkišti, pusiau veikiantį, naudotą ir dar PRIRIŠTĄ telefono aparatą? Nieko doro nesugebėjęs atsakyti berniukas, pasiūlo man jį grąžinti į garantinį. Ok. Vakaras sugadintas, einam žiūrėti filmų. Rytoj aiškinsimės su garantiniu.

Rytojus. Po darbu, lekiu į pigu.lt. Ateinu į garantinį, pateikiu jiems pretenziją raštu ir telefono aparatą. Pretenzijoje paminėjau, kad jie susiprotėtų kažkaip išspręsti konfliktą taip, kad mano visiškai sugadinta nuomonė apie pigu.lt pagerėtų ir nerašyčiau šito straipsnio. Bet kaip turbūt supratot, jie to nesugebėjo padaryti. Taigi, kas vyksta toliau. Mergaitė iš garantinio manęs paklausia kas negerai su telefonu. Pasakau, kad jis nevisai veikia, naudotas, pririštas, iš Ispaniško vodafone’o ir dar pakuotė buvo praplėšta. Ji man pasako, kad pas juos visi telefonai tokie ir visų telefonų pakuotės būna praplėštos. :O ką? Nu tarkim. Pasiimkit šitą šlamštą ir man kuo greičiau prašau duoti naują normalų aparatą. Kadangi sandėly yra tik juodas, man pasiūlo palaukti keletą dienų kol jie atsiveš baltą. Ok. Laukiam.

Praeina keletas dienų, gaunu pranešimą, kad telefonas jau pas juos ir vakare galiu atvažiuoti pasiimti. Praėjus keletai valandų po e-mail’o gavimo, sulaukiu skambučio iš pigu.lt mergaitės. Ji man pasako, kad jie atvežė tik juodą. Pasakau, kad man reikia balto (ekranas jame ne amoled plus, o super amoled plus. ir brangesnis jis 50lt.). Ji sako, kad balto jie deja neturi ir apskritai netgi šitą juodą jiems gėda man siūlyti. Viskas. Finalas. Paprašau, kad man grąžintų pinigus ir eitų jie nx su tokiu aptarnavimu. Kaip moterys mėgsta sakyti: “Niekada daugiau”. Taigi. Niekada daugiau nepirksiu iš pigu.lt. Ir jums brangieji nepatariu. Ir draugams savo duokit paskaityti šitą pasityčiojimą. Ir draugų draugams. Tegu visas internetas žino, kad pigu.lt reikia svarstyti kaip visiškai kraštutinį variantą perkant ką nors internetu.

Bet kaip sakant nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Po poros dienų su šia istorija, belaukiant pinigų grąžinimo, Omnitelyje atsiranda Sony Xperia S. Apie kurį aš svarsčiau, bet galvojau, kad vos pasirodęs jis kainuos ~2400lt. Bet jis, mano laimei, brangesnis už SGS2 tik 100′u litų. Super. Jeigu viskas gerai (jau pradedu bijoti apskritai pirkti telefoną), tai rytoj turėsiu Sony. Kuris visaip kaip geresnis už SGS2.

http://www.youtube.com/watch?v=OMPCIW3CYhc

- Как это – не было? – спросила я внезапно севшим голосом, – Совсем, что ли? Да у вас ошибка тут, в картотеке, посмотрите лучше!! – Никак нет, – пожилой Ангел улыбнулся снисходительно и поправил очки в круглой оправе, – У нас тут все записано, все учтено, опять же, все под строгим оком Сами Знаете Кого. У нас за должностное преступление знаете что? – физиономия Ангела посуровела, – Про Люцифера слыхали? То-то. Моргнуть не успел – скинули. “Оши-и-ибка”. Скажете тоже… – Минуточку, – я попыталась взять себя в руки, – Посмотрите, пожалуйста, сюда. Ангел благожелательно воззрился на меня поверх очков. – И? – спросил он после секундного молчания. – Меня, может, и нет. Но кто-то же есть? – я осторожно пошевелила кисельной субстанцией, которая теперь заменяла мне привычный земной организм. Субстанция заволновалась и пошла радужными пятнами. – Кто-то, безусловно, есть.

Но никак не NN, каковой вы изволили представиться., – Ангел тяжело вздохнул и потер лоб, – Я таких как вы перевидал – не сосчитать. И почему-то в большинстве своем – дамы. Ну, да ладно. Давайте проверять, барышня. По пунктам. С самого начала. Так? – Давайте, – сказала я, решительно повиснув у него над плечом и изготовясь биться до последнего. – Нуте-с, вот она, биография мадам N, – Ангел вытащил из-под стола здоровенный талмуд и сдул с него пыль, – Ab ovo, дорогая, что называется, от яйца, – он послюнявил палец и зашуршал тонкими папиросными страницами, – Ну, это все мелочи … подгузники… капризы детские… глупости всякие… личность еще не сформирована… характер не проявлен, все черновики… ну, детство и вовсе опустим, берем сознательную жизнь… а, вот! – он торжествующе поднял палец, – у вас был роман в конце десятого класса! – Ах, какая странность, – не удержалась я, – Чтоб в шестнадцать лет – и вдруг роман! – А вы не иронизируйте, фрейляйн, – Ангел сделал строгое лицо, – Роман развивался бурно и довольно счастливо, пока не встряла ваша подруга. И мальчика у вас, будем уж откровенны, прямо из-под носа увела. То есть не у вас, – вдруг спохватился ангел и покраснел, – а у мадмуазель NN… – Ну, и чего? – спросила я подозрительно, – Со всеми бывает. Это что, какой-то смертный грех, который в Библию забыли записать? Мол, не отдавай ни парня своего, ни осла, ни вола… При слове “Библия” ангел поморщился. – При чем тут грех, ради Бога! Достали уже со своими грехами… Следите за мыслью. Как в этой ситуации ведет себя наша N? – Как дура себя ведет, – мрачно сказала я, смутно припоминая этот несчастный роман “па-де-труа”, – Делает вид, что ничего не произошло, шляется с ними везде, мирит их, если поссорятся… – Вооот, – наставительно протянул Ангел, – А теперь внимательно – на меня смотреть! – как бы поступили вы, если бы жили? – Убила бы, – слово вылетело из меня раньше, чем я успела сообразить, что говорю. – Именно! – Ангел даже подпрыгнул на стуле, – именно! Убить бы не убили, конечно, но послали бы на три веселых буквы – это точно. А теперь вспомните – сколько таких “романов” было в жизни у нашей мадмуазель? – Штук пять, – вспомнила я, и мне вдруг стало паршиво. – И все с тем же результатом, заметьте. Идем дальше. Мадмуазель попыталась поступить в университет и провалилась. Сколько не добрала? – Полтора балла, – мне захотелось плакать. – И зачем-то несет документы в пединститут. Там ее балл – проходной. Она поступает в этот институт. А вы? Чего в этот момент хотели вы? – Поступать в универ до последнего, пока не поступлю, – уже едва слышно прошептала я, – Но вы и меня поймите тоже, мама так плакала, просила, боялась, что за этот год я загуляю или еще что, ну, и мне вдруг стало все равно… – Милая моя, – ангел посмотрел на меня сочувственно, – нам здесь до лампочки, кто там у вас плакал и по какому поводу. Нас факты интересуют, самая упрямая вещь в мире. А факты у нас что-то совсем неприглядны. Зачем вы – нет, вот серьезно! – зачем тогда замуж вышли? В смысле – наша NN? Да еще и венчалась, между прочим! Она, стало быть, венчалась, а вы в это время о чем думали?! Я молчала. Я прекрасно помнила, о чем тогда думала в душной сусальной церкви, держа в потном кулачке свечу. О том, что любовь любовью, но вся эта бодяга ненадолго, что я, может быть, пару лет протяну, не больше, а там натура моя блядская все равно перевесит, и тогда уж ты прости меня, Господи, если ты есть… – Вот то-то, – Ангел покачал головой и перевернул страницу, – да тут у вас на каждом шагу сплошные провалы! Девочка, моя, ну, нельзя же так! В тридцать лет так хотели татуировку сделать – почему не сделали? – Ну-у-у… – озадачилась я, – Не помню уже. – А я вам подскажу, – Ангел нехорошо усмехнулся, – Тогдашний ваш возлюбленный был против. Примитивные, говорил, племена, да и задница с годами обвиснет. Так? – Вам виднее, – насупилась я, хотя что-то такое было когда-то, точно же было… – Мне-то виднее, конечно… Задница-то ваша была, а не любовника?! Хорошо, едем дальше. Вот тут написано – тридцать пять лет, домохозяйка, проще говоря – безработная, из увлечений – разве что кулинария. Милая такая картинка получается. Вышивания гладью только не хватает. Ну, вспоминайте, вспоминайте, чего на самом деле-то хотели?! – Вспомнила. Стрелять хотела. – В кого стрелять?! – изумился ангел и покосился в книгу. – В бегущую мишень. Ну, или в стационарную, без разницы, – плакать я, как выяснилось, теперь не могла, зато туманное мое тело утратило свою радужность и пошло густыми серыми волнами, – Стендовой стрельбой хотела заниматься. Петь еще хотела. Давно это было… – Подтверждаю. Вы, дорогая моя, имели ко всему этому довольно приличные способности, – сказал Ангел, ткнув пальцем в талмуд, – Богом, между прочим, данные. От рождения! Куда дели все это? Где, я вас спрашиваю, дивиденды?! – Я не знала, что должна… – прошелестела я в ответ. – Врете, прекрасно знали – Ангел снял очки, устало прищурился и потер переносицу, – Что ж вы все врете-то, вот напасть какая… Ладно, мадам, давайте заканчивать. Приступим к вашему распределению. Он достал большой бланк, расправил его поверх моей биографии и начал что-то строчить. – Как вы все не понимаете, – в голосе Ангела слышалось отчаяние, – нельзя, ну, нельзя предавать себя на каждом шагу, эдак и умереть можно раньше смерти! А это, между прочим, и есть тот самый “грех”, которого вы все так боитесь!… Всё думаете – и так сойдет… Шутка ли – каждая третья душа не свою жизнь проживает! Ведь это страшная статистика! И у всех какие-то идиотские оправдания – то мама плакала, то папа сердился, то муж был против, то дождь в тот день пошел не вовремя, то – вообще смех! – денег не было. Хомо сапиенсы, называется, эректусы… Ну, все, готово, – Ангел раздраженно откинул перо, – попрошу встать для оглашения приговора. Передо мной встать, в смысле. Я перелетела через стол и замерла прямо перед ангелом, всем своим видом выражая вину и раскаяние. Черт его знает, может, сработает. – Неидентифицированная Душа по обвинению в непрожитой жизни признается виновной, – Ангел посмотрел на меня с суровой жалостью, – Смягчающих обстоятельств, таких, как а) не ведала, что творила б) была физически не в состоянии реализовать или в) не верила в существование высшего разума – не выявлено. Назначается наказание в виде проживания одной и той же жизни до обнаружения себя настоящей. Приговор окончательный и обжалованию не подлежит. Подсудимая! Вам понятен приговор? – Нет, – я жалобно заморгала, – Это в ад, что ли? – Ну, ада вы не заработали, детка, – усмехнулся ангел, – да и вакансий там…, – он безнадежно махнул рукой, – Пойдете в чистилище, будете проживать смоделированные ситуации, пока суд не признает вас прожившей свою жизнь. Ну, а уж будете вы там страдать или нет – это мы, извините, не в курсе, – и Ангел протянул исписанный желтый бланк, – Теперь все ясно? – Более-менее, – я кивнула растерянно, – И куда мне теперь? – Момент, – сказал Ангел и щелкнул пальцами.

Что-то звякнуло, грохнуло и в глазах у меня потемнело… -

… одну меня не отпустят, а с тобой запросто, – услышала я знакомый голос, – И Сережка говорит – пусть она тебя отмажет на два дня, ну, Олечка, ну, милая, ты ведь поможешь, правда? Мы тебе и палатку отдельную возьмем, и вообще клево будет, представляешь, целых две ночи, костер, речка и мы втроем?

..Это был мой школьный двор, май уже и не помню какого года, пыльный душный вечер. И Ленка, красавица, с кукольным личиком и фигурой от Сандро Ботичелли – моя подружка – как всегда беззаботно щебетала мне в ухо, не замечая, как ненависть и боль медленно скручивают меня винтом, мешая дышать. Такое знакомое, такое родное-привычное ощущение… Я ведь хорошая девочка, я перетерплю все это, я буду вести себя прилично, я хорошая, хорошая, хоро…

- А пошла ты на хуй, – сказала я неожиданно, с садистским удовольствием наблюдая, как округляются ее фарфоровые глазки, и, чувствуя некоторую незавершенность сцены, добавила – Оба пошли к ебене матери. …Когда разгневанный стук Ленкиных каблучков затих где-то за поворотом, я прислушалась к звенящей пустоте вокруг, и поняла, что вот прямо сейчас я, наконец, глубоко, неприлично и ненаказуемо счастлива…