Na ką antrą kartą dalyvaujant GCW organizuojamame protmūšyje kuris vyksta penktadieniais 19h paėmėm šį kartą jau ne antrą, o pirmąją garbingąją vietą. Emocijos liejasi per kraštus, tiek euforijos ir adrenalino jaučiau paskutinį kartą turbūt prieš šokant iš lėktuvo 
Nuostabus ir nerealus jausmas – laimėti. Dabar suprantu ką jaučia žmonės siekdami pergalės ir kodėl tiek daug darbo įdedama daugeliuose sferų, kad pasiekti finišą pirmam, įmušti lemiamą įvartį, ištraukti royal flush’ą ir pan. Dabar norisi tik bėgti ir rėkti Gaila ne vasara, tikrai sėsčiau ant dviračio ir lėkčiau palakstyti po miestą, po naktinį vingioparką su ausinėm ausyse Sėdžiu ofise ir negaliu, nežinau kur dėtis nuo to emocijų pertekliaus Tiek visko norisi nuveikti, bet pasitenkinčiau ir namie kokiais keliais juokingais filmais jaukioj aplinkoj su minimaliai žmonių, matyt taip ir reikės daryti 
Oct 23 2009
GCW protmūšis
Oct 23 2009
Naujas atradimas – Michael Buble
Kaip visada gavęs tiek muzikos, kad fiziškai nespėju visko perklausyti, netyčia atradau fenomeną:
Oct 21 2009
Egypt and Lebanon
Labai gražus filmukas filmuotas su canon 5D apie Egiptą ir Libaną:
Egypt / Lebanon Montage from Khalid Mohtaseb on Vimeo.
Oct 16 2009
Penktadienio vakaras ofise ir meilė ir aistra
Turiu kažkokį keistą fetish’ą. Patinka penktadienio vakarą sėdėti ofise iki kiek įmanoma ilgiau, tai tokiais momentais tenka paskaityti įvairius rss’us. Ofisas beveik tuščias, dauguma jau išskubėję namo pavalgyt, pailsėt, pasiruošt, pasipuošt ir šaut į miestą, pas draugus, dar kur nors patūsint. O tu sėdi sau ofise ir niekur neskubi, nes niekas nelaukia ir niekur nereikia skubėti, sukti galvą ką apsirengti ir kaip elgtis. Pradėjo patikti savaitgaliai pusiau ekspromtu, kai maždaug numanai ką veiksi, bet per daug neplanuoji ir nesuki galvos. Taip geriausiai gaunasi, tada nei kiek nenusivili jei kas nors nepavyksta, tada tiesiog važiuoji namo.
Na ir va browsindamas radau labai gerą straipsnį apie santykius, manau visiems verta paskaityti, kiekvienas rastų kažką sau. Įdomiausios vietos:
Santykiuose reikia meilės, ne tik traukos. Traukoje yra agresija, meilėje — paklusnumas. Toks yra skirtumas tarp meilės ir abipusės traukos. Nors trauka — tai pirmas laiptas, bet negalima stovėti ant šio pirmo laipto per ilgai. Reikia kilti aukščiau, o tai yra meilė.
Geri santykiai pagrįsti ne poreikiu gauti, bet noru kažką duoti. Neretai sakote: “O, man nuobodu, man reikia su kuo nors susidraugauti”. O aš klausiu: “Jei tau nuobodu su savimi, kaip gi kitam bus nuobodu su tavimi?” Kažkurį laiką atrodote įdomus žmogus, bet po kelių dienų ar savaičių nustojate išreikšti save ir pabostate vienas kitam. Dėl to, kad jumyse nėra gelmės. Bet jei esate centruoti, jei suprantate save, savo protą, jei esate ramūs, nekarštligiški… Žinote, juk nemėgstame būti kartu su žmonėmis, kurie yra apimti karštligiško nerimo. Karštligiškumas atstumia. Aišku, nebent jūs esate tiek nuolankus, kad bet kuris karštligiškumas jau neturi reikšmės. Bet ypač santykiuose toks karštligiškumas viską gadina. Kai esate įsimylėję, jūs vis kalbate, kalbate, kalbate, kalbate… Kam sakyti tiek žodžių? Galima tiesiog tyliai sėdėti ir šypsotis, mėgautis saulėlydžiu ir būti šalia. Mokykitės būti su mylimu žmogumi tyloje — tai yra menas. Nes įsimylėjęs žmogus nežino, apie ką kalba. Jūs sakote kažką, dėl ko vėliau gailitės, kas gali įžeisti kitą žmogų. Įsimylėjusio intelektas tyli. Aš turiu omeny meilę santykiuose. Nes jūsų intelektas miega, jūs esate tarsi rūke. O rūke jūs nesuvokiate, ką kalbate ir nesuprantate, kaip jūsų plepalai gali paveikti kitą žmogų. O vėliau, po 10 dienų, ar net po 10 metų sužinosite, kad kuris nors jūsų pokštas labai įžeidė kitą žmogų. Kam iš jūsų buvo taip atsitikę? Argi taip nėra? Beveik visada taip yra. Todėl, kai esate centruoti ir atsikratę karštligiškumo, jums nenuobodu su pačiu savimi, ir jūsų žavesys lieka napajudinamas. Kuo arčiau jūsų yra žmogus, tuo daugiau jis mato žavesio. Čia centruotumo, sąsajos su savo tikruoju “Aš” giliai savyje paslaptis. Suprantate? <…>
Jums nuobodu, bet nenorite prisipažinti, kad jums nuobodu, nenorite įžeisti kito žmogaus. Bet jis galvoja lygiai taip pat! Tarp jūsų protų yra didžiulis atstumas, nors išoriškai tai nepasireiškia. Kaip įveikti šį atstumą? Tik gerinant save, savo buvimą. Suprantate? Žiūrėkite: kai jūs išeinate iš lėktuvo, stiuardesė palydi jus žodžiais “geros jums dienos”. Bet ji neturi to omeny! Tačiau jei tą patį jums pasakys kažkas labai artimas, brangus žmogus: senelė, mama, sesuo, brolis, — tai paliečia jūsų širdį. Nes už šitų žodžių yra labai didelis jausmas. Todėl jei bent kartą pasakysite kam nors “aš tave myliu”, šiuose žodžiuose turi būti labai didelis jausmas. Bet neverta nuolat jų kartoti. Jūs nuliūdęs ir sakote: “Labas, mieloji”. Jūs sakote „mieloji“, o viduje jus tai nuliūdina. Gal bandote tuo paslėpti savo nusivylimą ir kartojate “mieloji, mieloji, mieloji”. Už šių žodžių nėra jausmo, ir todėl santykiai tampa tokie skausmingi ir dažnai nutrūksta.
Raskite laiko sau, savaitę per metus, pabūkite su gamta, stebėkite bangas, vandenyną, paukščius, patylėkite. Visi tie pokalbiai nieko mums neduoda, nieko neišreiškia. Jie tik sukelia nesupratimą, teisingai? Aišku, žodžiai yra labai svarbūs, bet jie turi ribas. Žodžių tikslas yra sukurti jūsų viduje tylą, žodžių tikslas yra sukurti ramybę jūsų viduje. Jei jūsų žodžiai sukuria ramybę, jūs panaudojote juos teisingai. Jei jie skatina jus tobulėti, panaudojote juos teisingai. Bet neretai, kai esame tarsi rūke, naudojame žodžius, neturinčius reikšmės, prasmės, gėlmės.
Jūs galite vaikščioti į grožio saloną, daryti makiažą, gražiai rengtis ir taip toliau, bet jeigu viduje esate įsitempę, tai matosi iš jūsų veido, teisingai? Jūs galite būti nelabai gražūs, bet jeigu jūsų protas turi žavesio, jeigu jūsų sąmonėje yra nekaltumas, to neįmanoma išreikšti žodžiais. Mes visi nuo gimimo turime šias savybes. Bet kažkur kelyje mes jas praradome. Tiesiog užeikite į vaikų darželį ir pažiūrėkite į vaikų veidus. Pažiūrėkite, koks jose džiaugsmas, ramybė, grožis. O po to eikite į mokyklą, į pradines klases, į vidurines, o po to į universitetą. Ir jūs pamatysite milžinišką skirtumą. Ir juk tai mes darome? Ir tokiam išsilavinimui mes leidžiame laiką, pinigus, energiją? Tam, kad pasidarytume vis labiau nelaimingesni ir pilni stresų? Ir prarastume viską, kas mums duota nuo gimimo? Ar ne taip?
Kai jūs ką nors mylite, netgi jei jie nesupranta to, jie myli jus. Bent jau taip jūs jausite, kad jus labiau myli. Suprantate, visa esmė išraiškoje. Skirtingi žmonės išreiškia savo jausmus skirtingai. Iš kur jūs žinote, kad koks nors žmogus jūsų nemyli? Ir vėl gi meilė – tai ne veiksmas, tai ne poelgis. Kas nors gali pasiųsti jums dešimt atvirukų su tokiais žodžiais “Aš myliu tave, aš myliu tave” ir nejausti nei lašo meilės viduje.
Jie pasakė: “Mes užsiimame tokia dvasine praktika, keliamės rytais ir sakome: “Aš myliu save”. O Wallis jiems atsakė: “žinote, tam nėra poreikio. Mes to nedarome, mes tiesiog mylime”. Mes esame meilė, suprantate? Nereikia to įtvirtinti savo prote.
Tai tiek. Norėjau tiesiog parodyti man esmines vietas, gal kas perskaitęs kažką atras sau ir supras Bandysim šįvakar dalyvauti proto mūšyje kuris GCW vyks. Įdomu kaip ir kas ten, gal patogiau ir jaukiau bus nei ManoAlibi (kur nei vietos, nei ventiliacijos, nei greito aptarnavimo) O po to nežinia, kaip ir sakiau nieko neplanuoju, kas vyks tas bus gerai
Oct 16 2009
Joga
Kadangi labai mėgstu sklaidyti visokius mitus, burtus ir t.t. ir šiaip kabinėtis dėl savo smulkmeniškumo, netyčia aptikau straipsnį apie jogą. Ar iš tiesų ji tokia stebuklinga. Esminiai dalykai:
Gydytojas Rimantas Jakimavičius sako: „Širdies kraujagyslių sistemą treniruoja bėgimas, važiavimas dviračiu, plaukimas. Kiti pratimai stiprina tam tikrą raumenų grupę, pavyzdžiui, pilvo presą, nugaros raumenis. Treti stiprina pusiausvyrą, koordinaciją. Čiuožiant pačiūžomis pagerėja pusiausvyra, treniruojama širdis. Užsiimant joga netreniruojama nei širdis, nei kraujagyslės, o raumenys stiprinami labai menkai“.
Psichoterapeutas Raimundas Alekna teigia, kad joga, kaip gyvenimo būdas ir atsipalaidavimo metodas, yra gerai. Problema yra ne pati joga, kaip sistema, o žmogaus asmenybė, jo gebėjimas kritiškai tą sistemą priimti: „Jei žmogus turi tvirtas vertybes, patirtį, yra brandi asmenybė, joga nepakenks. Jei asmenybė tuščia, ši filosofija bemat pripildys tuštumą — žmogus gali tapti net fanatiku, užmirštančiu šeimą, ignoruojančiu socialinį gyvenimą“. Skamba gana pavojingai. Ypač turint omeny, kad į jogos pratybas dauguma ateina ieškoti ramybės. Vadinasi, iš tiesų jos stinga.
Na štai kaip ir sakiau kažkada, nepamenu ar čia ar pas Ruvi komentaruose, kad žmogui reikia kažkuo tikėti, o jei jis netiki savimi jam tinka praktiškai bet kas, kas gražiai pateikiama. Jei neturi savo nuomonės, patogu rinktis kito nuomonę. Vienintelę naudą iš jogos kol kas tematau tai raumenų tempimas, nors ir neteko ja užsiimti tai nenoriu ginčytis, tiesiog tokia mano išankstinė nuostata. Taigi kam mokėt pinigus už burtus ir salę, jei galima pasiskaityti knygą apie raumenų tempimą ir gauti tai ko man reikia. Gal kada nors pribręsiu ir nueisiu pažiūrėti kas ta joga ir su kuo ji valgoma, ir ar man jos reikia Kol kas apsiribosiu stretching manual’ais
Oct 14 2009
10/GUI vartotojo sąsaja
Ypač patiko mintis apie global ir app-speficic operations. Taip pat labai patogiai ir naujai realizuotas visko valdymas priklausomai nuo naudojamų pirštų skaičiaus. Visada laikiausi nuomonės, kad bet kas kas sukurta fantastiniuose filmuose ar knygose anksčiau ar vėliau bus išrasta Visa tai man primena tuos stebuklingus filmus apie nelabai realų interfeisą kur valdoma viskas gana panašiai, na bent jau koncepcija panaši. Pažiūrėjau, pabandžiau imituoti judesius ant stalo įsivaizduodamas kaip valdau šiuo metu atidarytus langus. Noriu. Laukiu kad tik greičiau viskas būtų implementinta, nes preliminariai viskas atrodo labai patogu. Lieka tik klausimas kaip su klaviatūra ir raidžių spausdinimu Žodžiu, žiūrim:
Oct 09 2009
Kur investuoti?
Žurnalas „Kur investuoti?“: „Daugelis žmonių dirba nemylimą darbą, kad nusipirktų daiktų, kurių jiems nereikia, kad padarytų įspūdį žmonėms, kurių jie nekenčia”.
Oct 09 2009
To marry or not to marry
Šiandien per pietus bendravau su kolege, kuri neseniai ištekėjo. Draugavo su draugu belekiek metu na ir kaip visada turbūt atėjo tas metas kai arba tuoktis arba skirtis, jie pasirinko tuoktis. Po to kalbėjom apie cinizmą žmonių ir ypač senbernių. Ir kažkaip nejučiom pradėjau galvoti koks aš busiu po 30ies, ar jau turėsiu vaikų ir žmoną ar apimtas viduramžio krizės pirksiu sportinę mašiną ir išdegęs akis ieškosiu bent kažko į žmonas. Yra variantas imti bet kurią kuri gerai gamina, tvarko namus ir šiaip ideali namų šeimininkė ir vaikus myli. Bet ką su ja veikti laisvalaikiu jei interesai nelabai sutampa? Vargu ar būsi laimingas. Tai gal jau geriau visgi būti vienam nei su bet kuo. Visuomenė ir jos normos spraudžia mus į rėmus. Moterims visuomenė deda galiojimo datą, t.y. virš 30 jei tu dar viena tai jau nenormali, sociopatiška ir dar visokia kokia, bet tik ne tokia kokia turi būti. Pabrėšiu “TURI”. Wtf? Kodėl už mane kažkas sprendžia koks ir kuo aš “turiu” būti? Juk gyvenimas mano, kokiu noriu tokiu būnu. O tas ir yra sunku, nes visuomenė, o ypač vyresni aplinkiniai tave spaudžia, klausinėja “na kada gi jau anūkų sulauksim”. O kodėl būtinai reikia tos žmonos, tų vaikų ir t.t.? Juk ne visi sutverti šeimai ir jau geriau tegu toks žmogus liekas vienas, nei gyvena, kankina savo sutuoktinį ar vaiką skandalais ir pan. vien todėl, kad pasirinko taip kaip “reikia”. Grįžtant prie temos apie santykius. Bėgant metams požiūris į priešingą lytį keičiasi tik tuo, kad kriterijų vis daugėja ir kiekviena sutikta moteris kažką įnešą į mano vertinimų skalę. Mažų mažiausiai po pažinties pridedi dar vieną “va šito bruožo savo svajonių moteryje tikrai nenorėčiau”, ir tų bruožų tik daugėja, o ta svajonių moteris tik tolsta ir tolsta, nes daugėjant kriterijams ji tampa beveik visai nereali. Bet iš kitos pusės tie kriterijai tik galvoje, būna juk gyvenime situacijų kai sutinki žmogų ir tau visiškai neįdomu ką jis atitinka ir ko ne, tau tiesiog norisi būti kartu su juo, nieko negalvojant ir nieko nevertinant. Kai jauti, kad tau norisi būti su juo visą parą, veikti bet ką, stebėti kiekvieną jo judesį, įkvėpimą, akies mirktelėjimą, mimiką. Seniai to nepatyriau. Kažkur pamečiau tuos rožinius akinius, o taip norėtųsi vaikščioti, ką čia vaikščioti skraidyti palubėm su tais akinukais nieko nematant aplinkui ir nepastebint jokių neigiamų dalykų. Bet deja, dažniausiai tie akinukai atsiranda tada kai mažiausiai to tikiesi ir lauki. Sutinki kažką, bac ir tu jau su jais, nieko aplink nematai, tik tą žmogų. Vien dėl tokių akimirkų verta gyventi. Ir nėra čia ko gailėtis dėl to ko nėra, reikia visgi džiaugtis tuo kas yra. Kad ir dabar lengvai debesuotas dangus su žydrom proskynom, juk gražu, juk faina Laukiu saulėto savaitgalio, kad išlėkti pašmirinėti gamtoj, o sutemus raudonom ausim ir žandais gerti karštą arbatą ar kavą ir rudeniškai šnekučiuotis su geru draugu ar drauge apie šį bei tą, apie nieką ir apie viską.
« Previous Page — Next Page »
