mop

Šeštadienį nuvažiavau šokti su parašiutu. Susirinko keturių asmenų komanda ir štai mes jau 10′ą ryto aerodrome Žmonių gana daug, visi laksto, niekas nieko nežino, kas kur kaip. Paduoda anketas, užpildom (kad bet kokiu atveju pats už viską atsakai) ir ramu. Susimokam po 170lt (nuolaidą pritaikė nes 4). Nu ką, laukiam instruktažo pradžios. Galvoj vėjas po vakarykščio pasiruošimo ir 4val. miego bet nieko, šmirinėjam, žiūrim kaip tupia kiti ir laukiam instruktažo pradžios. Atsiranda paxmielnas instruktorius, bet prikolnas, surenka 9 žmones ir vedasi mokyti. Papasakoja kokiu principu veikia parašiutas, kas yra slaideris, kaip veikia AAD (automatinio išskleidimo daviklis) ir kaip išskleisti atsarginį. Beveik visose situacijoje nuolat kartodavo ir rodydavo kaip skleidžiamas atsarginis, manau tam, kad geriau įsikaltume į galvą. Galiausiai reziumavo: “Jei abejoji skleisk atsarginį”. Nors pats sakė gyvenime po 3500 šuolių nematęs atsarginio, vis tiek pirmą kartą šokant dingtelėja mintis, kad gali tekti skleisti atsarginį, nu nes o maža ką. Tada pertraukėlė, pasivoliojom ant žolės, užkandom. Čia jei ką jau praėjo gal 2-3 val. surinko visus į kavinukę ir parodė filmuką su susipainiojusiais parašiutais ir visokius kitokius dizasterius kurių metu reik skleist atsarginį. Kažkaip pas visus veidai ištįso pažiūrėjus tą filmuką su situacijom. Nors man tai noras šokti niekur nedingo, tik gal kiek savisaugos instinktas kažkur gyliai gyliai pasijautė Ok, sužiūrėjom, einam treniruotis į treniruoklį. Užlipi, užsimauni kūprinę ir imituoji šuolį, skrydį, atsarginio skleidimą. Viens du, sekantis Kai kuriems nesisekė atlikti primityvių veiksmų “patrauk rankenėlę” Nu ką, laukiam šuolio. Po pusvalandžio susirenkam visi ir ruošiamės, visi laksto aplinkui, toks sąmyšis. Adrenalinas jaučiasi, nes gi tuoj sėsi į lėktuvą daryti savo pirmą šuolį iš 1200m. Kol lakstom per garsiakalbius praneša, kad 2 val. standby, nes sklandytojai tupia ir mes kilti negalim. Ok, visi nusiminę kas kur bimbinėt porą valandų. mes ant pledo ir pasnausti. Pasnaudėm gal valandą, sukilom, pavalgėm ir laukiam. Galiausiai kviečia pirmą grupę šokti, t.y. mus. Vėl kažkoks jovalas, vieni šoks dabar, kiti po to. Žodžiu aš šoku antras, nes suskirsto pagal svorį. Kas sunkiausias tas pirmas. Kadangi mes tik tris vyrukai, tai mūsų trijulė šoka pirma. Sulipam į kukuruzniką ir kylam, kažkaip dabar jau darosi baisiau. Bandau įsivaizduoti kaip atrodys vaizdas pro atidarytas lėktuvo duris 1200m. aukštyje. Aukštimatis rodo 800m. Salone prasideda neramumai, mes tris vaikinai ir 7 merginos, viena tarškia, kita prarado kalbos dovaną, likę sėdi ramiai, bando kažką juokauti. Nors matosi visų akyse išgąstis. Kartu su mumis kyla mergaitė, kuri šoks 30ą kartą. Patyręs šuolininkas jai sako, kad ji turės 10s mažiausiai prieš skleidžiant. Ok, pakylom. Atidaro duris ir gražu žiūrėt į mergaičių reakciją kurios pamato kaip atrodo ta praraja ir žemė toli toli Panašu, kad dalis jų šokti jau nebenori. Mergaitė pasiruošia ir šoka, per langą pamatau jos iškreiptą veidą ir vėjo staigiai nunešamą kūną. Vaizdas tikrai kraupus. Darosi baisu. “Pirmas, antras, trečias”. Mes atsistojam. Žiūriu pro atviras duris ir negaliu patikėti savo reakcija. Užsidega vaikiškas nekantrumas ir norisi kuo greičiau nerti į bedugnę, baimės nulis. Tik adrenalinas susimaišęs su nekantrumu. Pirmas “einam”. Atsistoju aš. Pasiruošiam. Einam. 3-4 sekundės tęsiasi lyg minutė. Iš jų prisimenu: neriu žemyn, vėjas apverčia nugara žemyn, pasidaro baisu, parašiutas trūkteli atgal ir apverčia mane veidu į žemę, tada dalies sekundės nepamenu, o kai pakeliu galvą pažiūrėt ar gerai skleidžiasi parašiutas, jis jau išsiskleidęs. Pirmas sekundes nieko nesuprantu, bet patikrinu valdymą. Viskas ok. Užtraukiu stropas ir parašiutas sustoja, tarsi pakimba ore. Atleidžiu, vėjas ausyse pagarsėja ir skrendu toliau. Pradedu žaisti valdymu vairuodamas tai į vieną tai į kitą pusę. Per raciją pradeda reguliuoti ką daryti ir tas mane pradeda erzinti. Bet tiek to, kadangi pirmas kartas gal nesavivaliausiu. Ir klausydamas nurodymų ir posūkių tiesiog gėriuosi žeme 1000m. atstumu nuo manęs. Koks jausmas? Nežinau, visiškai laisvas. Tuščia galva, euforija, laimė. Kabi ore ir skrendi. Nu nerealūs jausmai. Jau skrisdamas galvojau, kada pavyktų šokti antrą kartą. Leidimasis irgi įdomus. Likus 3m. iki žemės reikia staigiai užtraukti stropas, parašiutas sustoja ir tu “nužengi” ant žemės. Visiškai jokio smūgio. Svarbu nepadaryti klaidos ir neužtraukti nesulaukus instruktoriaus komandos, nes atrodo, kad jau tuoj atsitrenksi ir porą kartų prieš instruktoriui pasakant norėjosi pačiam užtraukti. O tokie drąsuoliai kurie nelaukia, užtraukia per anksti, o paleidus stropas parašiutas pagavęs vėją mesteli staigiai į žemę. Dabar laukiu rugsėjo mėn. nes vėl tikrai tikrai varysiu šokti

Na o sekmadienį po pikniko vingio parke ir supynių sename vaikystę primenančiame atrakcione (tada jis vadinosi Orbita) užsukau pas draugus į ofisą, kadangi buvom sutarę galiausiai rasti bilietus į Ibizą. Nes penktadienį visgi pražiopsojom gerą variantą ir nenusipirkom pigių bilietų. Bet prasėdėjus prie kompų, tyrinėjant maršrutus radom pigiausią variantą už 800lt į abi puses. Į priekį per Bremeną ir Milaną, o atgal per Londoną. Beliko susisiekti su ispanu kuris nuomoja vilą ten ir sutarti dėl apgyvendinimo. Pradžioj dvejojau ir nenorėjau į Ibizą, visgi galvojau važiuoti su mašina į Kazantipą Ukrainoj. Bet kai draugas numetė linką į amnesia.es. Ir tada viskas, susinervinau ir pradėjom planuoti kelionę į Ibizą. Turbūt kartą gyvenime pasitaiko proga paklausyti pačio Sven Vath’o ir Ricardo Villaloboso per savo gimtadienį, per 10as Cocoon’o metines
Kurios nevalia praleisti, ypač kai viskas taip palankiai klostosi. Taigi, bilietai kišenėj, randam vilą ir: “Sveni, aš ateinu, pašoksim kartu”