Googlinant ką nors lietuviško dabar jau galutinai įsitikinau, kad supermamos.lt ne veltui su priesaga super. Nes tos mamos ten sėdinčios iš ties super. Jos viską bandė, viską žino ir viską išsiaiškino 
105.19.10 Supermamos
105.11.10 Černobylis
Sekmadienį grįžau iš kelionės po Černobylį, Pripiatę ir Kievą. Straipsnyje bus daug foto ir pasakojimų. Kam įdomu skaitom toliau. (more…)
Vieni vertę nusistato pagal kitų nuomonę ir kritiką Ir tuomet žmonėms atrodo, kad jie žino savo vertę, bet iš tiesų ta vertė kuriama kitų ( ir netgi globaliai korporacijų pagalba). Ir štai sudėtingiausia atrasti ir suvokti savo vertę, kurią tu kuri pats viduje.
Kai atrandi ją, tuomet supranti, kad tam, kad būtum laimingas turi būti laimingas viduje. Nes nei aplinka, nei žmonės, nei daiktai nesukuria jos. Nebent tik jos dalį arba visišką surogatą
Vertės kuriamos norų pagalba. Tau sukuriamas noras ir pridedama jo vertė. Kuo daugiau į tai investuota tuo didesnė vertė to noro kuris tau tiesiog parduodamas. Ir tau atrodo, kad tu pats viso to nori, nors iš tiesų tai tik reklaminis triukas. Kurio pagalba prakišamas perteklius kuris pradėtas gaminti Amerikoj pirmoje praeito amžiaus pusėje. Nors industrializacija turėjo sumažinti žmonių darbo laiką, bet paėmus tą industrializaciją į blogas rankas tai virto darbo laiko padidėjimu ir pertekliaus gamyba. Kurį reikėjo kažkaip realizuoti. Tam buvo pasitelktos reklaminės priemonės, kad žmogui būtų sukuriamas noras turėti ir pageidautina geriau ir daugiau nei pas kaimyną. Taip buvo sukurtas esminis noras rungtyniauti ir lygintis. Ir vietoj to, kad žmonės rungtyniauti tobulindami save ir savo vidų, jie pradėjo investuoti save į išorę – į daiktus ir statusą.
Geroji viso šito reikalo pusė ta, kad daugumos žmonių laimės poreikis toks minimalus, kad jiems užtenka blizgučių ir statuso tuo pačiu viduje būnant visiškai nepažįstamu pačiam sau. Nes vos sustoji ir pradedi galvoti apie tai kas tu, ką turi viduje – išsigąsti. Tam labai tinka vienas eksperimentas. Atsisėdi vienas priešais veidrodį ir žiūri. Minutę, dvi, dešimt. Kas kiek ištveria. Po minutės atrodo, kad tai nesąmonė. Po dviejų atsiranda baimė, po penkių pradedi panikuoti ir nejaukiai jaustis. O tada išlenda labai įdomūs jausmai kurie tuno slopinami viduje Tada sustoji, nes per daug baisu. Per daug baisu susidurti su savimi. Tuo kurio niekas nepažįsta, netgi tu pats
Kas link blizgučių ir statuso. Tai kai kuriose sferose vis dar negaliu atsikratyti tų norų ir pasiduodu pagundoms Tai kokį rūbą nusiperki tai daiktą nelabai reikalingą, bet fainą Taip įdomiau – abiejuose pasauliuose gyveni ir derini juos tarpusavy Galų gale laimės esmė yra tarp tų dviejų pasaulių tarpusavio harmonijos. Kuo jie arčiau vidurinės svarstyklių linijos, tuo žmogus laimingesnis.
Svarbiausia gi, kad jaustumeisi laimingas. Iš tikrųjų laimingas, o ne apgaudinėdamas save. Kokius metodus tam pasitelki tai tik tavo reikalas Šiuo atveju manau visgi tikslas pateisina priemones.
005.04.10 Marso kanjonai
004.26.10 Cinderella в лесу
Tiesiog gerai vynioja:
004.25.10 Parking bike
004.21.10 Need vs want arba gyvenimo dviratis
Pastarasis mėnuo kažkoks atradimų. Vėl tie patys dalykai sukasi aplink, vos atsivėrus pasauliui ir naujoms idėjoms. Noriu parodyti visiems keletą labai gerų puslapių padedančių pagaliau atsimerkti ir suprasti, kad jei skauda vadinasi einam ne ten. Kuo labiau ne ten – tuo labiau skaudės. Darydamas bet ką – stebėk – ar geriau nuo to jautiesi ar ne. Jeigu skauda ir kaskart vis labiau, vadinasi pasukai šunkeliu per bruzdynus. Bet visada yra highway kuriuo viskas eina sklandžiai ir patogiai, tik tiek, kad tu ne limuzine ar sportiniam coupe, bet ant dviračio. Su vienu bėgiu. Ir reikia minti. Sunku, pavargsti, dusti, bet neskauda. Gali aišku minti ir tiek, kad skaudės, bet čia jau tapatinkim su šunkeliu. Taigi.
Nukrypstant dar truputį nuo linkų – gimdami mes kiekvienas gaunam po naują dviratį. Kurį pradžioje mus moko minti, o vėliau jau minam patys. Nepamirškim, kad kelias per bruzdynus gadina dviratį ir po to pagaliau išsukus į plentą minti būna gerokai sunkiau, tai ratas kreivas tai grandinė nušoka. Norint pamatyti likusius paveiksliukus spauskit ant šito.
Nukrypsiu į dar vieną pievą per kurią tenka pasivažinėt šalia highway. Toje pievoje tokie patys dviratininkai. Ir sukiodamas po pievą susikantačini su jais ir tada įgaunu jėgų, žemėlapį ar gps’ą. Nes yra stebuklingas dalykas. Susiburus keliems tokiems dviratininkams tarp jų įvyksta kartais susijungimas, kontaktas. Ir tada bet koks energijos vienetas padidėja ne 1vnt. kiekvienam dviratininkui, o mažiausiai dviem vnt. Nes kiekvienas įneša savo energijos dalį, vienas mažesnę, kitas didesnę. Bet išeigoj abu gauna po tų energijos kiekių sumą. Kiti gi užsuka su neigiamais energijos kiekiais, tuomet jie nieko negauna arba dar atima iš kitų ir minusuoja dar labiau į minusą nuo savęs. Paskutiniu metu ir jaučiuosi būtent įsukęs į tą pievą, kur sutinku ne vieną tokį dviratininką, su kuriais nemažos energijos sumos išeina. Štai čia galima visai pradėti tikėti stygų teorija.
Dar vienas dalykas tai įkalnės ir nuokalnės. Tu pats sau nusistatai artėjančios įkalnės statumą. Gali ją įveikti ir tada busi apdovanotas maloniu nusileidimu atsipūtus. Gali gi pasukti per bruzgynus, kad apvažiuoti tą kalną. Tiems kam atrodo, kad jie perskrenda tą kalną tenepamiršta, kad teks kristi iš aukštai.
Dažnokai kelyje stovi rodyklės, bet mes jų dažniausiai nematom (jas pradeda rodyti tik pasiekus tam tikrą lygį), arba nepastebim ar nenorim pastebėti. Iš bruzgynų gi lenda velniai ir stato savo rodykles, kurias galima atskirti jei žinai kaip. Kad nenusuktum į bruzgynus reikia mokytis skirti ženklus, stebėti juos, todėl reikia neskubėti, kad gerai įsimintum ir lengviau atpažintum sekančius ženklus kelyje.
Nepamirškim dar vieno dalyko. Mes nieko nelaimėsim pasiekę finišą. Finišo nėra, arba bent jau niekas nežino kas už finišo ribos. Įsivaizduokim, kad už finišo linijos nėra nieko. Tik tamsa ir visiškai daugiau nieko. Tai argi norisi minti taip greitai, laužant savo dviratį link tos finišo linijos? Nemanau. Neskubėkim, minkim lėtai, aplink labai gražūs peizažai, tik didinant greitį jie blurinasi, blunka ir tamsėja. Kai kurie dviratininkai pasiekia tokį greitį, kad jaučiasi lyg tunelyje su išjungta šviesa. (ir štai čia video kuris mane įkvėpė šįvakar:
Likusius video žiūrim čia.
Jie mina, nieko nemato aplink, bet mina vis greičiau ir greičiau. Kai kurių tuneliai be pabaigos, kitų gi veda į šviesą. Bet tie kurių tuneliai be pabaigos nenori apsisukti ir važiuoti atgal. Tai juk nemadinga, nefaina ir lieva. Geriau atsitrenkti iškelta galva į sieną gale tunelio ir viskas. Finišas. Praleiskim tunelius arba grįžkim jei patekom į tokį. Ir gana minti per bruzgynus, bent jau sustokit pailsėti. Niekas nuo to nenukentės. O jums tai gali išeiti į naudą. Kad dviratis negestų reikia jį prižiūrėt, netvarkyti sugedusį, o reguliariai atlikti einamąjį remontą ir neleisti dilti klibančioms dalims. Nuo stovėjimo jis irgi genda, todėl pertraukos tenebūna trumpos.
Gal ne veltui yra frazė “neišradinėkim dviračio”.
Taigi iš viso to išeina, kad gyvenimas tai kelias, kuriuo mes važiuojam. Ką ir reikėjo įrodyti Juokauju.
Tai tiek šiam kartui. Pasižiūrėkit linkučius, gal gausit iš to kokį gps’ą arba bent jau žemėlapį. Net jeigu tik adresą – jau yra gerai. Sėskit ant savojo dviratuko ir minkit, ten kur rodo adresas.
Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis – tik „didžiojo įvykio“ pradžia? (video) | 15min.lt.
“Per pastarąsias porą dienų Katlos ungnikalnio aktyvumas padidėjo 200 proc. Tai faktas, dėl kurio jaudintis turėtų ne tik Islandijos, bet ir viso pasaulio gyventojai. Smogas, badas ir potyvniai – tai tik kelios paskutiniojo Katlos išsiveržimo pasekmės.”
Aš gi sakau čia prasideda linksmybės.
Представление начинается, занимайте места господа.
Baisu, bet įdomu. Baisiai įdomu kas gi čia bus toliau per ateinančius 5m. Bet manau visi busim labai įdomių istorinių įvykių liudininkai. Baisių, tragiškų, bet įdomių įvykių. Apie kuriuos rašys istorijos vadovėliuose. Jeigu bus kas nors kas rašys Svarbu iš viso to pasiimti kažką teigiamo, kažko išmokti ir keistis pagal force majeure aplinkybes, kurių deja negalim įtakoti. Nors vėl gi kaip pažiūrėsi. Jeigu žemę skaityti kaip Gają, gyvą mąstančią būtybę tuomet viskas aišku Kerštas už paklydimus ir neišmanimą kaip reikia elgtis su gamta. Na tai pirmyn keptis popkornus ir užimti vietas ant sofos kur sėdi visa american dream.
004.20.10 Drive at Kaunas
Pas kažką radau bloge, nuostabus video, muzika, montažas, fokusas:
Drive @ Kaunas from rjfotografija on Vimeo.
