mop
my own philosophy

Pažiūrėjau laidos “Paskutinė instancija” įrašą apie GMO lobizmą Lietuvoje. Pikta ir netgi labai. Ypač ūkio ministro povyza ir nesugebėjimas gintis. Jei jau bandai prastumti į Lietuvą kažką iš ko gausi gerus pinigus tai arba neduok interviu nepasiruošęs arba pasiruošk atitinkamai. Juokinga buvo žiūrėti kaip ūkio ministras nežino nei kaip nei ką atsakyti, bėga nuo klausimų ir mala šūdą. Kažkaip panašėja viskas į situaciją “parduokim Lietuvą, o po to nuomosimės”. Kol viršuj sėdės tokie kaip ūkio ministras kurie mato tik $ akyse tol viskas regresuos. O kalba apie progresą kuriant R&D kurie pasak jo duos naudos pramonėje pasauliniam lygyje dar juokingiau atrodo. Kaip ir koziris, nes kažkaip oponuoti juk reikia. O kai neturi ką pasakyt tada veji lauk tiesioginius klausimus ir atsakinėji į klausimus kurių niekas neklausia “mes dabar apie tai nekalbėsim” ir pan. Kada galų gale ateis kas nors ir padarys tvarką? Paims už pakarpos korumpuotus ministriukščius ir išspirs iš šiltų kėdžių? Ar čia jau taip viskas beviltiška, kad kuo toliau tuo svarbiau daryti pinigus korporacijų dėka. Ta sąmokslo teorija kurią skelbia filmai “Corporation”, “Zeitgeist”, “Home” panašėja į realybę, stebint realijas. Kažkas pamoja žaliuoju popieriuku ir visi kaip šunyčiai tučtuojau bėga iš paskos pasirašinėdami viską kas jiems pakišama po nosim. Aš suprantu, kad norisi gyventi čia ir dabar, ir turėti daugiau nei nusipelnei užsimerkiant į tam pasitelktas priemones. Bet kažkurioj vietoj buvo leista per daug (konkrečiau tai XX’o a. pirmoje pusėje US) ir dabar vienintelis variklis stumiantis godžiuosius į progresą, o žemę ir liaudį į pražūtį.

Grįžtant prie ministro temos. Pažiūrėkim iš kitos pusės. Jam patogu visą tai, nes šviečia dideli pinigai su otkatais. Ir panašu ne vienkartiniai, nes korporacijos manau globoja savo lobistus (šiuo atveju ministras manau f-nuoja kaip vienas iš tokių). Širdis dainuoja, vaikai valgo šūdą vietoj maisto. Už tai vairuoji naują mašiną ir turi didelį namą. Tik į karstą visko nenusineši. Bet čia jau ideologijos ir gyvenimo prasmės suvokimo klausimas.

Norėčiau, kad atsirastų kažkurioj vietoj kažkoks sveikas protas ir bent kažkuriam laikui pristabdytų korporacijų skverbimąsi į Lietuvą (anksčiau ar vėliau vis tiek viską parduos). Bent jau duokit man pagyventi be visos šitos amerikos.

Susimasčiau dabar. O kodėl negamina pliušinių kačiukų? Arba bent jau jie ne populiarūs, arba aš jų nemačiau

Žiniasklaidai mirgant ekzoplanetomis ir vandens paieškai visatoj peršasi išvada, kad situacija žemėj tik blogėja ir karštligiškai ieškomas atsitraukimo planas. T.y. rasti kitą tinkamą planetą, ją apgyvendinti ir toliau šikti per dvi planetas. Vietoj to, kad pašalinti nesąžiningus ar šiaip griežtais kariniais metodais mažinti nesveiką žalingą vartojimą. Kuris neša tik žalą planetai ir žmonėms įsukant juos į visą tą mechanizmo virtinę “Dirbk.Pirk.Mirk”. Negi paprasčiau rasti kitą planetą ir ją paruošti šikimui, nei keisti įpročius, kad ir žiauriais metodais. Tokiais kaip uždaryti visas gamyklas kurios gamina prekes be kurių gali apsieiti kiekvienas žmogus (vaistai, prabangos prekės, bereikalinga aibė pasikartojančių produktų tik skirtingais pavadinimais ir t.t.) arba griežtai kontroliuoti gamybą ir vartojimą.

(© mop)

Ką mes darom kai mus užvaldo euforija ar kokia kita nuostabi emocija? Bent jau aš anksčiau puldavau fotkinti tai sukėlusį vaizdą arba filmuoti veiksmą. Bet galiausiai peržiūrint nuotraukas/video suvoki, kad jos neperduoda net dalies to jausmo. O tas jausmas kažkoks išplaukęs, nes prisimeni kaip stengeisi nustatyti kamerą, jos parametrus ir “gaudei kampą” užuot tiesiog jausdamas visą tai pilna širdimi. Ir šiandien bendraudamas su viena mergina įvardijau tai ką darau pastaruosius metus. Įdomiausia, kad kol to neįvardinau tol nepastebėdavau to pats. Darydavau tai nesąmoningai. O darydavau štai ką: pamatęs kažką įstabaus arba šiaip sukeliančio euforiją sustodavau ir sulaikydavau kvėpavimą. Pvz: einu šilta vasaros diena po pietų link ofiso ir pamatau bėgantį besijuokiantį vaiką kurio veide nesumeluotas džiaugsmas. Sustoju, stebiu jį ir nekvėpuoju. Tuo metu ta emocija, tas grožis kažkokiu mistiniu būdu sustoja ir viskas aplink sustoja, laikas ir tas jausmas. Kai nekvėpuoji tai ką tu jauti išsitempia ir gali ilgiau jausti tą būseną/emociją. Kitas atvejis: žiema, temsta, nuo kranto matau Trakų pilį, apsnigtą. Kažkur ten yra žiburėlis, kuris parodo kelią grįžtantiems per ledą medžiotojams. Tuo metu sustoju ir sulaikau kvėpavimą. Viduramžiai, aš medžiotojas, tolumoj žiburėlis ir ten manęs laukia šeima su vaikais kurie laukia manęs grįžtant. Pilyje puota, moterys pustom suknelėm, vyrukai su getrais, žmonės šoka, juokiasi ir garsiai šneka. Temsta ir žinau, kad reikia judėti, nes po to nematysiu kelio per ežerą atgal. Iškvepi. Fantazija išgaruoja palikdama malonų pėdsaką viduje. Ir tik dabar supratau, kad darau tai jau kurį laiką. Pamatęs, išgirdęs, pajautęs kažką sulaikau kvėpavimą, kad ištempčiau laiką tai emocijai išjausti. Nežinau gal yra kažkokių priemonių ir galima labiau į tai gilintis, o gal apskritai tai veikia tik man. my own philosophy Pabandyk ir tu, gal ir tau tai padės sustabdyti laiką ir truputį ilgiau jausti tą euforiją kurią sukelia aplink mus dažnai nepastebimi dalykai ir smulkmenos kuriam šiuolaikins žmogus “neturi laiko”, nes viskam kitam jis turi laiko, tik ne sau Nekvėpuok.

Kokiu tikslu gaminamas kvepiantis tualetinis popierius? Nei prieš nei po manau jo niekas neuosto

(© Likecool)